Rašė, kad nepamirštų

Savo knygos pradžioje europarlamentaras L.Mažylis prisipažino stalčiuje tarp įvairių diplomų saugantis ir pusdiplomį – tai studentiškas dokumentas, primenantis chemijos mokslus ir šauniausią studentišką šventę 1975-aisiais.

"Europos pusdiplomis" įplasnojo į kišenę nejuntamai", – atviravo knygos autorius.

Paskutinė 2021-ųjų diena buvo lygiai pusė L.Mažylio kadencijos Europos Parlamente. Knyga – tarsi pusdiplomis sau pačiam ir skaitytojams.

Šią knygą galima skaityti nuo galo, vidurio, pradžios, kaip tik nori skaitytojas.

"Knyga tapo savotišku kalendoriumi, apimančiu pusantrų metų, nuo 2020-ųjų vasaros iki 2021 metų pabaigos. Per šį laiką išgyvenome nemažai svarbių sukakčių. Buvau nutaręs, kad kiekvieną šimtmečio datą reikia kaip nors globoti, nes esu susijęs su Vasario 16-osios dokumento suradimu. Joje yra ir ankstesni laikai – 1921 metai, 1941-ieji, 1971-ieji – mano paauglystės metai, ten tilpo ir keli mano paaugliški eilėraščiai", – apibūdino antrąją savo knygą L.Mažylis.

Klausinėjamas, kaip kilo mintis rašyti, autorius neslėpė, kad darbas Europos Parlamente itin įtraukia.

Ypač įdomūs būna penktadieniai, kai mintys sukasi apie kitos savaitės planus, apie prieš kelias dienas buvusį pirmadienį jis jau būna pamiršęs.

Toks gyvenimo tempas tapo motyvu įamžinti savaitės įvykius. Taip atsirado sekmadienio popiečių įprotis ir pareiga prisiminti, kas nuveikta ir įvyko.

Tai nebuvo džiugiausi Europos ir asmeninio gyvenimo metai.

Blogio nuojautos neapleido

L.Mažylio rašymo stilių galima apibūdinti, kaip džiazuojantį: skaudžiai skamba pandemijos, vėžio, Baltarusijos, bičių nykimo, klimatui kintant, temos.

Puslapiuose aidi senesnių laikų atgarsiai, griaunančios meilės tema, prisimenamos realios draugų netektys, įdėtos autoriaus mėgstamos Vytauto Mačernio paskutinių metų eilės, kuklių pergalių pasiekimo atvejai ir daug kitų temų, kurios po dešimtmečių dar vis lydi autorių.

"Tai nebuvo džiugiausi Europos ir asmeninio gyvenimo metai. Kai 2019 metais mus rinko, jau buvo negerų dalykų: britai išstojo iš Europos Sąjungos, nesaugios Astravo atominės elektrinės statyba ėjo į pabaigą, Europoje labiau nei bet kuriame pasaulio krašte siautėjo vėžys. 2020-ųjų rugpjūtį turėjome vilčių, kad ori, laisvės siekianti baltarusių tauta nusimes režimą laisvuose rinkimuose. Kas galėjo pagalvoti, kad bus dar blogiau? Knygoje rašoma apie lėktuvo nutupdymą Minske, hibridinio karo pradžią. Tada nenujautėme, kad dar po dviejų mėnesių nusikalstamas režimas Baltarusijos teritoriją atiduos Kijevo apšaudymui. Todėl knygos įžangoje rašau apie tai, kad nėra jauku ir smagu. Mūsų nugalėta imperija, pasirodo, niekur nedingo, ji tik buvo paslėpusi savo nagus", – apie nuojautas rašant dienoraštį susirinkusiesiems kalbėjo autorius.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pagarba – iš šeimos

Dėmesys paprastiems, kasdienybės bitėmis vadinamiems žmonėms – L.Mažylio bruožas, kurį jis gavo iš šeimos.

"Didžiausias autoritetas man – mano senelis Pranas Mažylis. Jis buvo akušeris-ginekologas. Jis suformavo visiškai privalomą dėmesį žmogui, nepaisant paros meto ar savaitės dienos, juk gimdymo neatidėsi, nepasakysi, kad sekmadienis – ne darbo diena. Beje, mano dukra ir anūkė gimė sekmadienį. Kai 1941-aisiais ištrėmė mano tėvo pusbrolį, šeima buvo nusiteikusi kiek įmanoma žmonių išgelbėti, paremti, taip jie gelbėjo žydus. O paskui tie  gelbėtojai patys pateko į lagerius. Gal visa tai ir man suteikė gyvenimo nuostatas", – atviravo europarlamentaras.

Kalbėdamas apie visam pasauliui sunkų pandemijos metą, jis tikino, kad optimizmo vis dėlto būta, vien kova su pandemija leidžia taip sakyti.

Juk "BioNTech" vakcina buvo sukurta per rekordinį kelių savaičių laiką. Nuostabu, kaip buvo paskirstyti skiepai tuo pačiu metu ir mažai Lietuvai, ir didelei Vokietijai. O juk galėjo būti visiškai kitaip. Tai įrodo solidarumą ir Europos Sąjungos jėgą.

Didžiausias autoritetas man – mano senelis Pranas Mažylis.

Stebino atradimais

Knygos pristatymo vakaras Palangoje buvo kupinas smagių atradimų klausytojams. Vienas jų net nustebino. Renginį praskaidrino garsus saksofonininkas, profesorius Pranciškus Narušis. Tarp jo improvizacijų nuskambėjo ir lietuviams gerai žinomos Danieliaus Dolskio dainos "Palangos jūroj nuskendo mano meilė" motyvas.

Vos nutilo muzikos garsai, L.Mažylis atvėrė širdį apie savo atradimą – viskas čia netikra: ir D.Dolskio pavardė buvo visai kitokia – Brojdes, o lietuvių pamėgtos dainos žodžiai pritaikyti odesietiškai dainai "Maša pila man arbatą, o jos žvilgsnis daug ką žada". Europarlamentaras tai atrado liūdną darbo Briuselyje vakarą.

Atsakydamas į vieną dažniausiai užduodamų klausimų, kodėl biurą turi ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Palangoje, L.Mažylis rodė karikatūrą primenantį piešinį, kur jis vaizduojamas su Nepriklausomybės Akto signatarais Antanu Smetona, Steponu Kairiu, Jurgiu Šauliu, Kazimieru Steponu Šauliu.

"Visi jie gerai mokėjo vokiškai ir lygiaverčiai diskutavo su patyrusiais to meto Vokietijos diplomatais. Šie signatarai baigė Palangos progimnaziją, o Palanga tuo metu buvo Kuršo gubernijoje, kur nebuvo tokios priespaudos, kokią Rusijos imperija vykdė Lietuvos atžvilgiu. Man garbė netoli Signatarų alėjos turėti biurą. Kitas motyvas – Palanga visada asocijuojasi su poilsiu, o visuomeniniam gyvenimui tai – labai svarbu. Atsipalaidavimas, jūra visada įkvepia kūrybai. Visi šie sentimentai ir lėmė mano pasirinkimą, – atviravo L.Mažylis.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Premijos nesulaukė

Knygoje ryškiai jaučiama ironija. L.Mažylis neslėpė – Europos Parlamente daug rutinos ir lėtas tempas, ypač pandeminiu nuotolinio balsavimo metu. Ilgos procedūros įvairiose institucijose – gausios biurokratizmo, bet taip remiamasi teisės principais.

Taip priimami tolimą ateitį lemiantys sprendimai. Knygoje minimas epizodas, kai balsuota, kad 2060-aisiais visi persėstų prie elektromobilių vairo. Europarlamentaras suskaičiavo – jam tada jau bus 106 metai...

Vasario 24 dieną pradėjome suprasti, kas yra taika.

Kalbėdamas apie Ukrainą, L.Mažylis pastebėjo, jog skaudu, kad turime tokias aktualijas. Europos Parlamente dar niekada nėra buvę, kad visa Europa paremtų vieną kariaujančiųjų pusių.

O dabar Europos institucijos vienareikšmiškai remia Ukrainą, skirdamos jai milijardus.

"Vasario 24 dieną pradėjome suprasti, kas yra taika. Suvokėme, kokį puikų gyvenimą turėjome ištisus dešimtmečius. Karai prasideda ir baigiasi. Šiuo metu mūsų tautos susitelkimas yra neeilinis, priimame šį karą kaip nukreiptą ir prieš mus. Tai mus telkia ir tame yra labai daug šviesos", – samprotavo L.Mažylis.

Knyga baigiasi siaubinga karo nuojauta. Klausiamas, kuo baigsis karas, L.Mažylis nepaliko vilties – niekas nežino nei karo pabaigos laiko, nei laimėtojo. Dar 2021 metų balandį, prieš 10 mėnesių iki pirmojo šūvio parašytame tekste autorius pateikė atsakymą, kodėl Rusija sutelkė milžiniškas karines pajėgas prie Ukrainos sienos.

Autorius neabejojo, kad bus ir trečioji knyga apie darbą Europos Parlamente.