Tamsiuoju metų periodu, ypač rudenį, vaikščioti senais šaligatviais jau buvo nesaugu. Kai kuriose vietose plytelės buvo visiškai sutrupėjusios, susmegusios į žemę. Todėl lyjant tekdavo grįžti į namus šlapiomis kojomis.

Laiptų pakopos taip pat buvo nuskilinėjusios ir kėlė pavojų žmonių sveikatai, ypač žiemą.

Vis dėlto prasidėję skvero atnaujinimo darbai kai kuriems žmonėms kelia nerimą.

Čia gyvenantieji nuo kvartalo sukūrimo pradžios jau susirūpino, kad būtų išsaugoti medžiai, kurie karštomis vasaros dienomis teikia malonų pavėsį.

Kiti miestiečiai nesupranta valdininkų priimtų sprendimų naikinti įvairiose miesto vietose buvusius vandens telkinius, baseinus su fontanais. Klimato atšilimas ir ilgai trunkantys, alinantys karščiai vasaros metu verčia miesto žmones ieškoti galimybės atvėsti, atsigaivinti.

Tokiomis dienomis visi stengiasi būti arčiau vandens, prie jūros ar ežero. Tie, kurie neatostogauja ir neturi galimybės išvykti kažkur toliau nuo namų, ieško atgaivos arčiausiai savo namų esančiame parke ar ieško artimiausio vandens telkinio.

Televizijos ekranuose dažnai matome, kaip užėjus karščiams Europos didmiesčių parkuose ir skveruose žmonės, ypač vaikai, gaivinasi įlipę į vandens baseinus.

Tačiau mūsų mieste, kaip kai kuriems gyventojams atrodo, tokių vietų tik mažėja. Girdėjau ne vieną miestietį su nuoskauda prisimenantį Danės skverą, kurio centre medžių paunksmėje buvo fontanas su vandens baseinėliais ir šalia esančiais suoliukais. Ten visada būdavo sėdinčių besišnekučiuojančių senjorų ir šeimų su vaikais. Vaikai džiūgaudavo galėdami braidyti po vandenį ar gaivintis fontano čiurkšlėmis.

Tai buvo įvairių kartų susibūrimo vieta ir tam tikra prasme terapija.

Vanduo ne tik atgaivina, bet turi ir raminamąjį poveikį. Būti šalia jo yra vienas meditacijos būdų.

Vieną savaitgalį vasaros pradžioje su kolege sutarėme pasivažinėti dviračiais po miesto parkus. Kolegė pasiūlė užsukti į Danės skverą pasigrožėti fontanu, nes dar jo nebuvau mačiusi. Buvo dvylikta valanda, prisirinko daug miestiečių.

Tačiau beveik valandą pasėdėję ir nesulaukę fontano veikimo žmonės išsiskirstė. Kai kurie, kaip man atrodė, buvo atvykę net iš aplinkinių miestelių. Nebuvo jokios informacijos, kodėl fontanas neveikė, kokiomis valandomis jis veikia.

Jau seniai praėjo tie laikai, kai fontanas buvo prabangos dalykas, įrengiamas tik prestižinėse vietose. Dabartiniais laikais fontanai džiugina daugelį mažų Lietuvos miestelių gyventojų.

Rekonstruojamo skvero ties prekybos centru "Maxima" baseinas buvo vieta, kur susirinkdavo pažaisti šiame kvartale gyvenantys vaikai (tai galima pamatyti nuotraukose). Kai po lietaus baseine būdavo vandens, vaikai braidžiodavo po vandenį, plukdydavo laivelius, "meškeriodavo". Žiemą juos viliodavo baseino ledas. Mažiesiems baseinas buvo tarsi gamtinių edukacinių užsiėmimų ir kūrybinių žaidimų vieta.

Gyventojai nesupranta, kodėl projektuojami tokie skverai, kuriuose gamtos lieka mažai, o didžiąją dalį jų teritorijos užima plytelės ar kažkokia kita kieta danga? Tokį skvero pavyzdį mieste jau turime priešais "Vėtrungę" prie buvusio "Aitvaro" prekybos centro. Kas gali norėti tvankią vasaros dieną ar vakarą sėdėti taip suprojektuotose erdvėse?

Nemažai miesto žmonių yra išsiilgę gamtos, bet ne betoninių skverų, kuriuose kada ne kada tarp plytelių ištrykšta vandens srovė, vadinama fontanu. O gal yra tiesos tuose ganduose, kad valdininkija savo nuosavų namų kiemus išsikloja plytelėmis ir apželdina projektiniais dekoratyviniais augalais. Ar eilinis miestietis, kuris visą gyvenimą dirbo ir mokėjo mokesčius, tik tiek ir tevertas – gyventi betoniniame mieste.

O gal taip daroma tuo tikslu, kad skverų, parkų priežiūra būtų kuo paprastesnė ir pigesnė. Tada iškyla klausimas: kas svarbiau – pinigai ar žmogus?