Žmogus, gerai susipažinęs su miesto istorija, žino, kad Klaipėda net iki XIX a. vidurio turėjo didingus pilies mūrus, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos miestą puošė daugybė bažnyčių su bokštais, turėjo įspūdingą arkinį geležinkelio tiltą.

Buvo ir įspūdingų paminklų, statinių, tarp jų reikėtų paminėti ir per Lietuvos valdymą prieškariu iškilusius pastatus uoste. Paminėtinas didžiulis grūdų elevatoriaus statinys.

Jau seniai dėl daugybės skaudžių istorinių aplinkybių, karo ir pokario laikmečių miestas viso to neteko. Liko tik dalis buvusios pilies pylimų ir dvi požeminės poternos.

Per daugelį metų buvo įvairių pasvarstymų dėl miesto piliavietės ateities – nuo dalinio iki visiško pilies atstatymo. Metai bėgo, o visi numatyti darbai buvo tik pradėti. Aišku, galima ir už tai pagirti miesto valdžią. Vis geriau negu nieko.

Piliavietėje besilankantys lankytojai dažniausiai mato tik paradinį jos vaizdą, bet tie, kurie čia dirba, mato ir ne vieną to kultūrinio objekto trūkumą.

Pradėkime nuo keliuko, vedančio nuo piliavietės kiemo (Pylimo šlaitu ant Karlo Friedricho bastiono viršaus). Tas keliukas viršutinėje šlaito dalyje nutiestas horizontaliai, kaip šlaitinė terasa, o štai žemutinėje dalyje beveik įgauna šoninį nukrypimą.

Keliuko paviršius buvo išpiltas skaldos sluoksniu, o dėl jos tikra bėda, nes lankytojai kojomis nuspardo tą skaldą ant šlaito.

Po stipresnio lietaus apatinėje dalyje keliukas tampa vandens išplautu kanjonu, o skalda ir žemės būna suneštos palei atraminę sienutę, ties mediniu "šaligatviu".

Piliavietės aplinką prižiūrintys darbuotojai turėjo ne vieną sykį taisyti apniokotą keliuką, o ta skalda yra padengta didelė dalis piliavietės aikštyno.

Skalda žmonių kojomis ir mašinų ratais būna plačiai užnešama ant trinkelių. Vėlgi, aplinkos tvarkytojas turi paskui visa tai nuo trinkelių nuvalyti. Tai, manau, irgi nevykusi projektuotojų idėja.

Kitas turintis trūkumų įrenginys – išilgai pylimo nutiestas betoninis latakas šlaite ant apsauginio stogo, jis skirtas vandeniui surinkti ir yra labai arti šlaito.

Kai yra pjaunama šlaito žolė, jos į tuos latakus prikrenta, o nuo šlaito rieda plytgaliai bei akmenukai. Išvalyti latakus tenka keturpėsčiomis braunantis siauru ir žemu urvu.

Gal reikėjo nors užtvarą nuo šlaito pusės įrengti palei tą lataką, kad į jį nepatektų nupjauta žolė?

Prieš kelerius metus chuliganai nuo Karlo bastiono viršaus nuritino nemažą akmenį, kuris subjaurojo parako bokšto lietvamzdį.

Dabar jau ne pirmi metai iš to aplamdyto lietvamzdžio teka ant šlaito vanduo. Šlaitas gerokai išplautas, o žemės ir toliau nešamos į lataką.

Iš pietvakarių pusės, Karlo bastiono šlaito kampu, dalis neišauklėtų lankytojų nelegaliai pramynė taką.

Palijus tuo taku žemyn tekantis vanduo ardo šlaitą ir jau ne vieną sykį buvo užnešęs žemėmis lataką apačioje.

Ant bastiono reikėtų įrengti tvorelę ar ką nors, kad čia nebūtų laipiojama ir nebūtų niokojamas šlaitas. Deja, niekas nei to, nei kitų trūkumų piliavietėje lyg nenori matyti ir nesiima priemonių padėčiai ištaisyti.

Vasarą piliavietėje iš visų kampų dygsta žolės, nes yra nemažai atviros žemės, ir su jomis tenka kovoti.

Piliavietė yra lyg pusfabrikatis, nes joje nemažai pradėtų ir nebaigtų darbų. Tai nėra lengva prižiūrėti.

Štai dar gana naujas pavyzdys, kaip žiūrima į piliavietę. Ruošiantis Jūros šventei, čia buvo atvežtos metalinės konstrukcijos numatytai estradai.

Sunkusis transportas važiavo per pėstiesiems skirtus lentų klojinius ir juos sulaužė, nors transportui įvaža yra iš vakarinės piliavietės pusės.

Tai kartojasi jau ne pirmus metus.