Plėtros ir technologijų ministerija pabrėžė, kad Lenkija taip grįžta prie tradicinių pavadinimų, susijusių su istorija ir kultūros paveldu.

Ši Geografinių pavadinimų už Lenkijos ribų standartizavimo komisijos rekomendacija yra simbolinio pobūdžio ir nesusijusi su krašto nacionaline priklausomybe, pažymėjo ministerija.

„Nenorime rusifikacijos Lenkijoje, todėl nusprendėme Kaliningradą ir Kaliningrado sritį pervadinti gimtąja kalba. Šie pavadinimai mums primesti ir yra dirbtiniai, nesusiję su mūsų istorija“, – pabrėžė plėtros ir technologijų ministras Waldemaras Buda (Valdemaras Buda).

Nenorime rusifikacijos Lenkijoje, todėl nusprendėme Kaliningradą ir Kaliningrado sritį pervadinti gimtąja kalba.

Su Lenkija ir Lietuva besiribojančio anklavo istorinis pavadinimas nuo šiol bus naudojamas oficialiuose dokumentuose ir žemėlapiuose.

Toks Lenkijos žingsnis sulaukė pikto Rusijos atsako.

„Tai jau net nebe rusofobija, šie Lenkijoje vykstantys procesai yra kone beprotybė“, – pareiškė žurnalistams Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.

„Lenkijai tai nieko gero neduos. Tai nėra tik nedraugiški veiksmai: tai priešiški veiksmai“, – pridūrė jis.

Karaliaučiaus miesto pradžia – Vokiečių ordino Karaliaučiaus pilis, XIII amžiaus viduryje pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvankstoje. Gyvenvietė buvo pavadinta Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro garbei Kunigsbergu, vėliau – Kionigsbergu (Karaliaus kalnu).

Pažymima, kad Karaliaučiaus pavadinimas nuo XVI a. vartotas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių raštijoje.

1946 metais Sovietų Sąjunga miestą pervadino Kaliningradu SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Michailo Kalinino garbei.

„Tai, kad didelis miestas netoli mūsų sienos pavadintas [Michailo] Kalinino,.. kuris, be kita ko, buvo atsakingas už sprendimo dėl masinių lenkų karininkų žudynių Katynėje 1940 metais priėmimą, vardu, lenkams kelia neigiamas emocijas“, – sakė W. Buda.

1940 metais, vykdant Josifo Stalino įsakymus, Sovietų Sąjungos NKVD miške netoli Smolensko nužudė apie 25 tūkst. lenkų, daugiausia esą antikomunistinių pažiūrų karininkų.

Sovietų Sąjunga ilgai neigė esanti atsakinga už šias žudynes ir dėl šio nusikaltimo kaltino nacius, tačiau 1990-aisiais galiausiai pripažino tiesą.