„Aš jau čia gyvenu septinti metai, tai situacija ne tik kad tęsiasi, su kiekviena vasara ji tik blogėja. Man atrodo, kad benamystė yra opi problema. Ne apie benamystę šnekame – ši problema man yra labai liūdna ir aš suprantu, kad ją reikia tvarkyti ir benamiams reikia padėti, – tačiau apie recidyvistus, kurie nusižengia įstatymas, kurie vartoja alkoholį prie mažų vaikų, prie motinų su vežimėliais, kurios jau aplenkia šitą skverą ir nebenori čia vaikščioti, kurie tuštinasi ten pat, kur miega – ant suoliukų, kurių yra gerokai per daug šitame skvere, kuris net nesivadina parku“, – pasakojo V. Baumila.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Ten jų dešimtys, ne vienas, taip?“ – pasitikslino žurnalistė.

„Jų ten kompanija. Taip yra dėl to, kad visai netoli ten yra socialiniai būstai, namai, kuriuose kai kurie iš jų yra apsistoję. Jie čia ateina, tiesiog pageria pageria ir eina atgal namo, o tie, kurie neturi būsto, kurie negyvena socialiniuose būstuose, jie čia ir gyvena, jie čia miega. Aš kalbuosi su jais, aš prieinu, klausiu „kodėl jūs čia miegat? Juk čia ne nakvynės namai“, „į nakvynės namus mūsų nepriima“, „kodėl nepriima?“, „mes išgėrę“, sakau, „tai kodėl jūs geriat?“, sako „taigi n*“. Ir viskas“, – sunerimęs kalbėjo atlikėjas.

„Ne kartą viešinote šitą istoriją ir kreipėtės į Vilniaus miesto savivaldybę. Kokia buvo reakcija?“ – klausė žurnalistė.

„Labai keisti žmonės atsakinėja Vilniaus savivaldybės puslapyje. Kiek mes kalbame su pačia vicemere, ar netgi ir su pačiu meru ir su kitais savivaldybės atstovais akis į akį, tai istorija yra šiek tiek kitokia nei tai, ką atrašinėja savivaldybės puslapyje prie jo sėdintys, aš nežinau, kas – jaunimas ar nepatyrę, galbūt tie, kurie nežino visų reglamentų, visų įstatymų ir visų teisės aktų ir jie atsako: mes negalime nieko padaryti, mes negalime pažadinti tų žmonių, niekas mūsų rankose negalioja, jeigu pamatysime, kad geria alkoholį, tik tada mes galėsime juos nubausti. Aišku, aš hiperbolizuoju, bet kažkas panašiai tokio buvo atrašyta. Tai mes su kolega aktoriumi Arnoldu Eisimantu tuoj darysime akciją, kur mes eisime į S. Daukanto aikštę, prie pat prezidentūros ar prie Seimo, ir pasakysime, kad mums savivaldybės atstovai pasakė, kad miegoti viešoje vietoje nėra uždrausta, eisime ten ir miegosime, pažiūrėsime, kas tada bus“, – jau apie drastiškas priemones svarstė V. Baumila.

Žurnalistė pakalbino ir skvere besilankantį benamį Andžėjų.

– Vasaros dienomis dažniausiai būnate skveruose, parkuose, čia dienas leidžiate?

– Nu, ne. Čia – kai nori išgert. Atsiprašau, sakau tiesą.

– Ar tenka pabendrauti ir su policija dėl to? Ar atkreipia dėmesį žmonės?

– Taip, taip, taip.

– Ir ką policija sako? Išvaro jus?

– Taip, išvaro.

Ai, niekaip... Man pačiam reikia suvokti šitą... ką aš noriu...

– Kodėl ne namie? Kodėl ne nakvynės namuose?

– O... Nežinau, čia pas mane daugiau draugų yra, b***. Aš tik valgykoj.

– O kodėl tada ten neleidžiate laiko?

– Nežinau, reikia bambalių surinkt.

– Kaip jums galima būtų padėti?

– Man? Ai, niekaip... Man pačiam reikia suvokti šitą... ką aš noriu...

– Kad reikia keistis, taip?

– Taip.

Interviu su Andžėjumi metu, šalia Ukrainos skvero, žurnalistė sutiko ir socialines darbuotojas, kurios tuo metu kaip tik žadino ant suoliukų miegančius žmones. Jos pripažino, kad Vilniuje paketas paslaugų yra tikrai didelis, tačiau žmonės, pasirinkę gyventi gatvėse, neretai nekeičia savo gyvenimo būdo ir pagalbos, kuri jiems yra suteikiama, – nesirenka.

Šią situaciją sutiko pakomentuoti ir Vilniaus miesto vicemerė Simona Bieliūnė.

„Pirmiausia, tai problema tikrai yra žinoma ir savivaldybė puikiai supranta savo atsakomybę, jos tikrai nėra vengiama. Antra, turbūt, ką reikėtų paminėti, tai ne samitas ar koks kitas renginys yra priežastis ją spręsti. Negaliu pasakyti, kad iki kol atėjau vadovauti, nieko nebuvo daroma, veiksmų tikrai yra. Pradėjusi darbą, su partneriais, su policijos pareigūnais jau sėdėjome prie stalo jau prieš keletą savaičių, analizavome, ką darome ir ar iš tikrųjų sukuriame pokyti, tačiau to pokyčio nematome jokio. Momentiniai veiksmai, tokie, kaip išbudinimas, pakėlimas, išprašymas žmonių, nieko nesukuria ir žmonės sugrįžta atgal. Be abejo, dabar dirbame ties ilgalaikiais sprendimais, nes suprantame, kad iš vieno skvero, parko ar bet kokios kitos vietos iškrausčius žmones, kurie neturi namų, akivaizdu, kad jie atsiras kitoje vietoje ir kiti gyventojai turės tą patį iššūkį. Noriu pasakyti, kad mūsų nusiteikimas yra sistemiškai, nuosekliai galvoti ir apie tokius sisteminius, didesnius, ilgalaikiškesnius sprendimus.“