Penkiolikos – dirbti į Nyderlandus

Meda neseniai grįžo iš mėnesį trukusios kelionės po Portugaliją. Kiek pabuvusi Kaune, ji pakeliaus po Europą, o žiemą kraustysis į Australiją mokytis grafinio dizaino. Pašnekovė pasakoja visada buvusi smalsi, tad gana anksti susidomėjo kelionėmis.

„Negyvenau pasiturinčioje šeimoje, tad galimybių keliauti neturėjau. Manau, tai ir paskatino domėtis, kaip būtų galima keliauti pigiai, – atvirauja ji. – Būdama keturiolikos mums su mama suplanavau kelių dienų kelionę į Paryžių. Ji nekainavo nė 200 eurų, bet man, paauglei, tuo metu tai buvo dideli pinigai. Tačiau noras keliauti buvo dar didesnis.“

Po kelionės į Paryžių Medai norėjosi pamatyti daugiau pasaulio. Todėl būdama penkiolikos ji per vasaros atostogas išvažiavo dirbti į Nyderlandus. Paauglė planavo įsidarbinti gėlių fabrike ir užsidirbti pinigų, vis dėlto nelabai kas norėjo įdarbinti penkiolikametę. Galiausiai pašnekovė įsidarbino maisto išvežiotoja ir dviračiu išvežiodavo užsakymus po visą Roterdamą.

„Iš vienos pusės, tai buvo geriausias darbas, kokį tik galėjau turėti. Visą dieną tiesiog tyrinėji miestą važiuodama dviračiu, kartu sportuoji ir sutinki įdomių žmonių. Iš kitos pusės, darbas buvo labai baisus. Juk atsidūriau naujoje šalyje, kur intensyvus dviračių eismas, o tai man buvo nauja. Reikėjo priprasti ir prie kasdienio lietaus, smarkaus vėjo. Visgi tai buvo viena įdomiausių patirčių gyvenime. Išmokau nemažai pamokų ir netgi po avarijos, į kurią patekau, po dviračio vagystės ir darbo iki vidurnakčio nusprendžiau, atsiradus galimybei, čia dar sugrįžti ir padirbėti“, – pasakoja keliautoja.

M. Spiridovičiūtė džiaugiasi, kad jos gyvenimo būdui pritaria mama, su kuria pašnekovė yra labai artima. „Ji nuo mažens mane skatino būti savarankišką. Jau nuo septynerių, kai pradėjau lankyti plaukimą, kasdien viena į baseiną važiuodavau ir grįždavau mikroautobusu. Dabar suprantu, kad septynerių metų vaikui tai buvo nemenkas iššūkis, – prisimena ji. – Kai man buvo aštuoneri, iš mano kišenės pavogė piniginę, tad neturėjau pinigų mikroautobusui namo. Sugalvojau pareiti pėsčiomis, nors namai nuo baseino buvo nutolę maždaug 8 km. Kelio iki namų dar nežinojau, o telefono irgi neturėjau, tad tiesiog sekiau vis pravažiuojančius namo mane veždavusio maršruto mikroautobusus ir per kelias valandas parėjau. Jau tada buvau pašėlęs vaikas, tad mama prie mano sumanymų pratinosi nuo mažų dienų.“

Autentika: „Nelaikau savęs turiste, vadinu save keliautoja, nes man patinka pabūti šalyje ilgiau, įsilieti į kasdienį vietinių gyvenimą“, – sako M. Spiridovičiūtė. / M. Spiridovičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Keliones derino su mokslais

Nors Meda daug keliauja, ji teigia aplankytų šalių neskaičiuojanti, kadangi kelionėse jai svarbiausia kokybė, o ne kiekybė.

„Neturiu tikslo aplankyti kuo daugiau šalių. Jei man toje šalyje patinka, grįšiu ten kad ir dešimtą kartą. Nelaikau savęs turiste, vadinu save keliautoja, nes man patinka pabūti šalyje ilgiau, įsilieti į kasdienį vietinių gyvenimą. Pavyzdžiui, šią vasarą grįžau į Portugaliją trečią kartą ir gyvenau ten ilgiau nei mėnesį, – atskleidžia ji. – Artimoje ateityje manęs laukia kelionės į Islandiją, Jordaniją ir Indoneziją. Žiemą kuriam laikui išsikraustysiu į Australiją.“

M. Spiridovičiūtė šiemet baigė mokyklą, tad keliones anksčiau tekdavo derinti su mokslais – negalėdavo išvykti į tolimas šalis. Todėl Meda daugiausia keliaudavo po Europą, bet aplankė ir kelias tolimesnes šalis. Labiausiai įsiminė Marokas, į kurį Meda sugrįžo net tris kartus per du mėnesius.

„Labiausiai sužavėjo vietinių nuoširdumas, skanus maistas ir geros banglenčių sporto sąlygos. Nors daug šalių gali pasigirti mano išvardytais dalykais, Maroke visai kitokia energija. Šioje šalyje esu atradusi mažą banglenčių sporto entuziastų miestelį, kuriame man taip gera, lyg čia būtų antri namai“, – pasakoja keliautoja.

 M. Spiridovičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Kalnuose užklupo pūga

Medai labai įsiminė ir Jordanija. Čia ji apsilankė dykumoje, kurioje gyveno su vietiniais beduinais, su kuriais užmezgė artimą ryšį.

„Mane žavi skurdesnių šalių gyventojai, kitokie nei Vakaruose. Jie labai paprasti, nuoširdūs ir geranoriški, visada nusiteikę padėti, pamaitinti, pasiūlyti arbatos. Čia ir gyvenimas atrodo daug paprastesnis, lėtesnis. Pati dykuma yra nesuvokiamas gamtos reiškinys, sukeliantis jausmą, kad esi kitoje planetoje“, – akcentavo ji.

Pašnekovė dalijasi, kad visos jos kelionės pilnos kuriozų ir netikėtų situacijų. Pavyzdžiui, paskutinės kelionės Portugalijoje metu autobusas išvažiavo be Medos, bet su visais jos daiktais.

„Gerai, kad neleidau stresui užvaldyti, greitai sureagavau, tad pavyko išspręsti situaciją ir atgauti daiktus, – pasakoja keliautoja. – Autobusas sustojo tarpinėje stotelėje, o aš išlipau nusipirkti vandens, kadangi parduotuvė buvo labai arti, be to, šalia stovėjo daug žmonių, laukiančių įlipti į autobusą. Tačiau išėjusi iš parduotuvės pamačiau nuvažiuojantį autobusą. Bandžiau bėgti paskui, mačiau, kad kiti keleiviai prašė vairuotojo sustoti, bet jis nestojo. Tada grįžau į stotį, kurioje niekas nekalbėjo angliškai, tačiau per internetinį vertėją pavyko paaiškinti darbuotojams, kas atsitiko. Jie iškart paskambino į kitą autobusų stotį, į kurią turėjau nuvykti, ir paprašė ten palikti mano daiktus. Stoties darbuotojai buvo labai geranoriški ir netgi surado man kitą autobusą.“

Pasak Medos, turbūt pavojingiausia situacija nutiko, kai ji su kitu keliautoju žygiavo Slovakijos kalnais ir prasidėjo pūga, kuri užpustė visus takus.

„Taip pat baigėsi vanduo, o mes pasiklydome daugmaž 2 km aukštyje. Aš įprastai gana ramiai reaguoju į stresines situacijas, mane išgąsdinti sunku, bet tuo metu baisu buvo net man. Džiaugiuosi, kad būtent tą dieną pasirinkau žygiuoti ne viena, o su kitu keliautoju, kuris buvo labiau patyręs tokiose situacijose ir labai padėjo man emociškai“, – prisimena M. Spiridovičiūtė.

Prioritetai: M. Spiridovičiūtė daug keliauja, bet aplankytų šalių neskaičiuoja – jai svarbiau ne kiekybė, o kokybė. / M. Spiridovičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Kelias svajonės link

M. Spiridovičiūtė yra laisvai samdoma darbuotoja, nuotoliu dirbanti internetu, tad gali derinti darbą ir keliones. Vis dėlto Meda pripažįsta, kad kelias link svajonių gyvenimo buvo ilgas.

„Dabar galiu dirbti ir keliauti tik todėl, kad dar būdama keturiolikos pradėjau savanoriauti įvairiuose projektuose, renginiuose, organizacijose ir nuolat stengiausi susipažinti su kuo daugiau žmonių. Visada buvau labai smalsi, mane traukė nauji dalykai. Tad visi gauti kontaktai, įgyti ryšiai, smalsumas, didelis noras ir pasiryžimas sunkiai dirbti ir mokytis atvedė mane ten, kur esu dabar, – atskleidžia ji. – Nors dar nesu ten, kur norėčiau būti, kasdien vis judu link to. Šiuo metu dirbu agentūroje, pardavimo ir rinkodaros srityje, taip pat turiu projektų, susijusių su turinio kūrimu socialiniuose tinkluose.“

Savo nuotykiais ir patirtimis kelionėse Meda dalijasi instagramo paskyroje „Varlė keliauninkė“. Kadangi pašnekovė pradėjo viena keliauti dar būdama nepilnametė, jos sekėjai neretai teiraujasi, ar nėra kokių nors teisinių apribojimų nepilnamečiams keliauti vieniems. Pasak Medos, nepilnamečiui keliaujant už ES ribų, jis turi turėti notaro patvirtintą tėvų sutikimą. ES ribose tereikia noro keliauti.

„Vienos oro linijos jau nuo keturiolikos metų leidžia nepilnamečiams skristi vieniems be tėvų sutikimo, kitos tai daryti leidžia nuo šešiolikos“, – paaiškina ji.

Pomėgis: keliaudama Meda nepraleidžia progos užsiimti mėgstamu banglenčių sportu. / M. Spiridovičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Kaip keliauti taupiai

Medos teigimu, keliauti po pasaulį galima išties pigiai, tereikia paieškoti būdų, kaip sutaupyti. Pasitelkusi savo penkerių metų keliavimo patirtį, ji yra netgi išleidusi kelionių gidą, skirtą išlaidauti nenorintiems jauniems keliautojams.

„Gyvename laikais, kai galimybių yra milijonai, ypač jaunimui. Turime didžiulį pasirinkimą, kaip keliauti, – pradedant nuo įvairių mainų ar savanorystės programų ir projektų, kurie leidžia ne tik pamatyti pasaulį, neišleidžiant daug pinigų, bet ir išmokti kažką naujo. Pavyzdžiui, nuo tada, kai pradėjau keliauti, turėjau svajonę kada nors atidaryti savo hostelį, tačiau pirmiau norėjau pamatyti, kaip viskas atrodo iš vidaus. Tad šią vasarą savanoriavau hostelyje Portugalijoje, galėjau jame nemokamai gyventi ir pamatyti, kaip vyksta gyvenimas viduje, suprasti, ko galėčiau tikėtis, jeigu norėčiau atidaryti savo hostelį“, – patirtimi pasidalija ji.

Mane žavi skurdesnių šalių gyventojai, kitokie nei Vakaruose. Jie labai paprasti, nuoširdūs ir geranoriški, visada nusiteikę padėti, pamaitinti, pasiūlyti arbatos.

Pasak M. Spiridovičiūtės, smagiausia tai, kad savanorystės kitose šalyse projektų yra įvairiausių – nuo rūpinimosi gyvūnais iki renginių organizavimo, piešimo ar rinkodaros darbo. Reikia tik noro pasinaudoti galimybėmis.

„Taip pat yra įvairių trumpalaikių „Erasmus“ projektų, kai pasirūpinama tavo lėktuvo bilietais, apgyvendinimu ir maistu. Su „Erasmus“ galima laisvai visą Europą apkeliauti, beveik nieko neišleidus, – tikina pašnekovė. – Nepamirškime ir fakto, kad tokių projektų metu susipažįsti su daugybe žmonių iš įvairių šalių ir kiekviena tokia nauja draugystė, jeigu ją puoselėji, ir toliau suteikia naujų patirčių. Dabar turiu draugų, išsibarsčiusių po visą pasaulį, kurie mane priimtų nakvynės, tad vien išsiruošusi juos aplankyti sutaupyčiau ir pamatyčiau daugybę naujų šalių.“

M. Spiridovičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Žiemą laukia Australija

Rugpjūtį Meda kelioms dienoms sugrįžo į Kauną iš Portugalijos. Vasaros pabaigoje ir rudenį pašnekovė ketina keliauti po Europą, o į Lietuvą planuoja grįžti tik kelis kartus trumpam. Žiemą M. Spiridovičiūtė išsikraustys į Australiją. „Esu išnaršiusi jau beveik visą Europą, tad dabar vilioja tolimesnės ir įdomesnės šalys“, – šypsosi ji.

Šiemet mokyklą baigusi Meda pasakoja nemėgstanti savęs sprausti į rėmus, tad apie bakalauro studijas bent jau kol kas negalvoja.

„Man patinka įvairovė, tad šiuo metu dirbu prie daugybės skirtingų projektų. Taip patiriu mažiau rutinos ir monotonijos, – sako ji. – Bakalauro studijos manęs nevilioja, nes nenoriu ketveriems metams prisirišti prie vienos vietos. Manau, yra daug paprastesnių būdų įgyti tam tikrų įgūdžių per trumpesnį laiką. Juk šiais laikais turime visagalį internetą su gausybe informacijos, nuotolinių kursų ir mokymų. Tad, manau, aukštojo mokslo diplomas yra būtinas nebent medikams ar teisininkams. Žinoma, gali būti, kad mano nuomonė vėliau pasikeis, bet juk studijuoti niekada nevėlu.“

Šią žiemą Meda kraustysis į Australiją ir ten koledže mokysis grafinio dizaino. Kadangi dabar pašnekovė dirba rinkodaros srityje, ji norėjo pagilinti grafinio dizaino žinias.

„Jau seniai troškau aplankyti Australiją, tad džiaugiuosi, kad pavyko sujungti šiuos du norus. Neslėpsiu, kad ateityje norisi sieti gyvenimą su kelionėmis, tad tikiu, kad surasiu būdą, kaip tai padaryti“, – viliasi keliautoja.