C. Giambino – daugiadisciplinė kūrėja, menininkė iš Prancūzijos. Baigusi profesionalias šokių studijas Prancūzijoje, Londono konservatorijoje „Trinity Laban“, Izraelyje, 2017 m. dviem sezonams atvyko į Kauno šokio teatrą „Aura“. Nuo tada ji gyvena Kaune ir dirba kaip laisvai samdoma šokėja, choreografė ir šokio mokytoja Lietuvoje ir už jos ribų. C. Giambino eksperimentuoja su savo kūnu kaip instrumentu ir ieško naujų išraiškos būdų, nes dabartiniame pasaulyje, kur tiek daug visko jau įgyvendinta, būtina rasti novatoriškų formų ar jų sintezę.

Šokėjas universalas A. Mozūraitis 2015 m. studijavo Londono konservatorijoje „Trinity Laban“. Po Londone praleistų metų jis nusprendė persikelti į Švediją, sutelkė savo jėgas į gatvės šokius (hausą, hiphopą). Nepamiršta, aišku, ir šiuolaikinio šokio. A. Mozūraitis aktyviai dalyvauja gatvės šokio kovose. Atlikėjas ieško judesio grožio, plastikos įvairiuose stiliuose.

Buvusio banko patalpose, labai palankioje architektūriniu aspektu erdvėje, šiuolaikinio šokio dueto pasirodymas suteikė gerų emocijų pliūpsnį. Siekiant išvengti mažos scenos erdvės, buvo pasirinkti laiptai, suteikiantys pasirodymui papildomą dimensiją, taip jį padarydami paveikesnį ir vizualiai išraiškingesnį.

Nuo turėklų, vingiuojančių per kelis aukštus, stebėjome lyčių traukos ir buvimo kartu vyksmą, išreikštą gana abstrakčiai, bet turtinga šokio ir kūno plastikos kalba. Clara valdo ir garso išraišką, pati atlieka muzikos, ritmo ir vokalo kompoziciją, o tai užburia žiūrovą, veikia truputį nostalgiškai.

M. Plepio, V. Balevičiaus nuotr.

Pasirodymo pradžioje A. Mozūraitis guli susivyniojęs į kilimą kaip kokoną. Lyg būtų dar negimęs. Po truputį jį pažadina laiptais iš trečiojo aukšto besileidžianti Clara. Ji skleidžia atodūsius, gal simbolizuojančius vėją arba archetipą, kviečiantį vyrą pabusti. Kelios minutės veikia užburiančiai ir truputį metaforiškai, nes įsivaizduoji save jo vietoje.

Atlikėjas išsivynioja iš kilimo, tampančio vidine personažo erdvės plokštuma, kuria varijuojama reiškiant emocijas – nedrąsumą, artumo, bendrumo troškimą ir visų mūsų vidinį nerimą. Kilimo raukšlėse pasilieka buvusio judesio įspaudai – tai papildo šokėjų kūnų plastiką. Kita pasirodymo fazė dinamiška – kaip ir privaloma pagal dramaturgijos taisykles. Jos metu konvulsiški dueto judesiai atspindėjo vidinį nerimą, gal neviltį, siekį atgauti gyvybingumą. O gal tai poros savirefleksija, siekiant parnerio supratimo.

Puiki atlikėjų kūnų plastika – kaip ir būtinas pasiruošimo atributas – kėlė estetinį džiugesį.

Žiūrovai galėjo keisti stebėjimo vietą – palipti aukščiau ar leistis į menamo šulinio dugną ir taip į vyksmą pažvelgti iš skirtingų rakursų. Spiralė sudaro nuolatinio kitimo simbolį – vystymosi ar regresijos. Šokėja pasirodymo pradžioje ir pabaigoje kilo ir leidosi laiptais visai greta žiūrovų, beveik fiziškai buvo galima pajusti kontaktą ir jos personažo energiją. Susitapatinti kartu. Puiki atlikėjų kūnų plastika – kaip ir būtinas pasiruošimo atributas – kėlė estetinį džiugesį. Garsų, išmoktų ar įgimtų, sluoksnis buvo naudojamas kuriant konkrečią šokio ir garso sintezę, struktūrą, siekiant atgauti harmoniją chaotiškoje vidinėje ir išorinėje aplinkoje.

C. Gambino ir A. Mozūraičio pasirodymas nuspalvino festivalio „ConTempo“ atidarymą ir tapo šiltu vasarišku prisiminimu, lydėsiančiu belaukiant kitų metų festivalio. Man jis sukėlė įvairių minčių apie tai, kad kasdienis išgyvenimas chaotiškame pasaulyje nėra jau toks paprastas. Menininkai savo naudojamomis išraiškos priemonėmis teigia, kad, norint nepamesti, nepamiršti savo vidinės esybės, savo instinktyvaus gyvybingumo, reikia kasdien dėti pastangas. Ar refleksijas, pasibaigus dar vienai dienai. Prieš miegą.