„Esate labai turtingi“, – kreipdamosi į susirinkusių Kauno bendruomenių atstovus pastebėjo vilnietės urbanistės, VILNIUS TECH universiteto dėstytojos Dalia Dijokienė ir Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė, pristatydamos atliktą analitinį tyrimą.

Jos turėjo omenyje įspūdingą per Kauną besiraizgančių upių atkarpų ilgį. Nemunas, Neris ir Nevėžis Kauno teritorija vingiuoja net 41,25 km.

Kaip tą būtų galima išnaudoti gyventojų labui? Kaip tą būtų galima išnaudoti miesto labui, turistų traukai ir t.t.? Kaip siekiant naudos nesugadinti to gėrio, kurį davė pati gamta?

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Svarbi šių klausimų sprendimo dominantė – bendruomenių nuomonė.

Diskusija su Kauno bendruomenėmis yra projekto „Kauno krantinių atgimimas“ dalis. Visa surinkta informacija bus integruota į atliekamo darbo ataskaitą, kuri, kaip tikimasi, taps atspirties tašku rengiant Kauno krantinių sutvarkymo specialųjį planą.

Po pristatymo bendruomenių atstovai pateikė savo siūlymus, kurie buvo fiksuojami raštu. Pasisakė apie kiekvieną iš keturių scenarijų, pagal kuriuos „upės geriausiai atsivertų miestui ir miestiečiais galėtų mėgautis, jausti, matyti, aktyviai jomis naudotis.

Dalyje pakrančių galėtų vykti intensyvi urbanizacija. Pagal šį scenarijų, pavadintą „Miestas brenda į upę“, vyktų intensyvus pakrantės užstatymas, būtų išvystyta susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros.

Dar ne visi suvokia, kad jie patys yra miesto ir jo erdvių, teritorijų šeimininkai.

Daliai pakrančių galbūt tiktų ekstensyvi urbanizacija. Scenarijus „Idilė prie vandens“ – tai mažaaukštis sodybinis užstatymas, taškiniai objektai, susisiekimo infrastruktūra, parkai, žalioji jungtis, pylimas.

Tam tikrose pakrančių Kauno teritorijoje vietose galėtų likti tiesiog natūrali gamta. „Tegul upė teka laisvai“ sudarytų draustiniai, miškai, šlaitai, dideli gamtos plotai.

Dar vienas scenarijus skirtas vidaus vandenų transportui plėtoti ir apimtų visas upes.

Kol prie stalų virė diskusijos ir liejosi pasiūlymai, pageidavimais, Aleksoto bendruomenės atstovė, buvusi seniūnė Liukrecija Navickienė, apžvelgusi susirinkusiuosius, pasidžiaugė, kad mato įvairių bendruomenių atstovus. Daugiausiai tų, kurių seniūnijos yra prie upių.

Redakcijos nuotr.

„Miestas turi žinoti, ką daryti savo pakrantėse, ką daryti su visu šiuo turtu“, – kalbėjo Žemųjų Šančių bendruomenės valdybos narys Virginijus Baranauskas. Bendruomenių aktyvumą jis įvardijo kaip „galėtų būti ir didesnis“, bet situacija geresnė nei anksčiau.

„Dar ne visi suvokia, kad jie patys yra miesto ir jo erdvių, teritorijų šeimininkai. Tik nuo jų aktyvumo priklauso, kas bus, kas atsiras šalia, kaip keisis miestas. Jeigu aš nenori realizuoti savo, kaip šeimininko, teisių, žinoma, kad atėjūnas tuo pasinaudos. Projekto vykdytojas grubiai tariant yra atėjūnas. Jeigu vietos gyventojai jam nepasako savo nuomonės, tada jis daro taip, kaip jam reikia. Bet jeigu bendruomenė sako „brolyti, ne“, tada jis bus priverstas atsižvelgti“, –sakė V. Baranauskas.

Kalbėdamas apie projekto reikalingumą ir prasmę jis buvo nusiteikęs optimistiškai, nors  teigė, kad „tik laikas parodys, ar visos šios diskusijos pavirs į ką nors apčiuopiamo ir mums visiems naudingo“.

Diskusijos-aptarimo rezultatus projekto rengėjai pristatys gruodį.