Kaip rašoma „The Economist“, V. Zalužno pakeitimas Oleksandru Syrskiu „atrodo kaip kažkas lemtingo“. Tokį sprendimą iš dalies galima paaiškinti lemiamu V. Zalužno vaidmeniu kovojant su Rusijos kariuomene pirmosiomis invazijos dienomis, taip pat jo populiarumu tarp karių ir civilių.

Leidinys rašo, kad kiekvienas šalies pasipriešinimo komponentas sutelkė dėmesį į savo užduotį. Užuot vykdęs centralizuotą kontrolę, V. Zelenskis atliko „vyriausiojo patrioto vaidmenį, išreikšdamas savo žmonių atsisakymą pasiduoti Rusijos agresijos akivaizdoje“. V. Zalužnas, kuris iš tikrųjų daug metų kariavo su Rusija, daugiausia dėmesio skyrė karinėms operacijoms.

Pablogėjus V. Zalužno ir V. Zelenskio santykiams, kilo nesutarimų, ką daryti mūšio lauke. V. Zelenskis ir jo administracija laikė V. Zalužną atsakingu už nesėkmingą kontrpuolimą praėjusią vasarą. Jie norėjo, kad kariuomenė ruoštųsi naujam puolimui, ir reikalavo parengti mūšio planus bei prisiimti nepopuliarią papildomų karių sutelkimo naštą.

Tačiau V. Zalužnas ryžtingai nesutiko su V. Zelenskio sąlygomis. Generolas tikėjo, kad jo atsargumas po nesėkmingo pirmojo puolimo lėmė tai, kad jam pavyko išgelbėti gyvybiškai svarbią kariuomenės įrangą. Jis tvirtino, kad negali planuoti kito kontrpuolimo, nes nežinojo, kokiais ištekliais disponuojama. Be to, V. Zalužnas priešinosi mobilizacijai. Generolas teigė, kad visuomenės telkimas yra politikų pareiga.

„Karo metu neretai politikai ir kariai turi žemą nuomonę vienas apie kitą. Tačiau V. Zelenskio ir V. Zalužno santykius iš tikrųjų pasmerkė besikeičiantis prezidento požiūris į tai, kaip karas lems, kokia šalimi Ukraina turėtų tapti“, – teigiama leidinyje.

„The Economist“ taip pat primena, kad leidinio žurnalistai pirmą kartą kalbino V. Zelenskį Kyjive, praėjus vos kelioms savaitėms po invazijos. Tuo metu prezidentas kalbėjo apie tai, kaip jo šalis kovoja už savo, kaip europietiškos demokratijos, likimą. Pasak jo, Ukraina labiau vertina gyvenimą nei teritoriją. Tačiau pastaruoju metu V. Zelenskis nuolat kartoja, kad jo prezidentavimo tikslas – grąžinti visas okupuotas Ukrainos teritorijas.

Karo metu neretai politikai ir kariai turi žemą nuomonę vienas apie kitą.

Kaip pažymi leidinys, tapus akivaizdu, kad šio karinio tikslo negalima pasiekti, V. Zelenskio nekantrumas savo generolui augo. Jis ir jo pareigūnai jautė grėsmę dėl V. Zalužno populiarumo. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis siekė centralizuoti valdžią.

„V. Zalužno atleidimas turės politinių pasekmių... Tie, kurie pažįsta generolą, nemato jo kaip politiko, tačiau tokioje šalyje kaip Ukraina vienas ar kitas oligarchas neabejotinai laikys jį kaip priemonę savo ambicijoms įgyvendinti. V. Zelenskis turi būti pakankamai išsilavinęs, kad suprastų, jog jei jis ir jo administracija bandys nutildyti nepasitenkinimą, jie pakenks politinei kultūrai, kurią bando išsaugoti“, – rašoma leidinyje.

Primename [4], kad vasario 8 dieną prezidentas V. Zelenskis atleido V. Zalužną iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado pareigų. Šias pareigas gavo generolas O. Syrskis, kuris per pastaruosius dvejus metus išgarsėjo ne mažiau nei jo pirmtakas.