2023-iųjų Metų knygos rinkimų nominantai bus paskelbti šiandien vidurdienį. Balsavimas už mėgstamiausias skaitytojų knygas vyks iki balandžio 23 d., o akcijos laimėtojai bus skelbiami gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Naujų rinkimų išvakarėse ankstesni Metų knygos rinkimų prizininkai Norbertas Černiauskas ir Akvilina Cicėnaitė pasidalijo mintimis apie kūrybą ir sėkmę dalyvaujant konkursuose.

Negalėjo nerašyti

Istoriko N. Černiausko kūrinys „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ Metų knygos apdovanojimą publicistikos ir dokumentikos kategorijoje laimėjo 2021 m. Autorius įsitikinęs, kad ši knyga buvo jo, kaip istoriko, vidinių klausimų išlaisvinimas, nes kūrinys dedikuotas temai, kurią jis privalėjo apsvarstyti.

Kalbėdamas apie motyvus, paskatinusius po ilgų svarstymų ar ieškojimų galutinai sėsti prie knygos, N. Černiauskas teigia, kad 1940 m. įvykių klausimas niekada nepalikdavo ramybėje, tarsi visą laiką persekiojo. Tad knietėjo šitą klausimą išanalizuoti knygoje ir taip suvesti sąskaitas su savimi ir išspręsti šią dilemą. Dar viena priežastis – prisidėjęs prie kitų knygų leidybos ar prirašęs mokslinių straipsnių pats istorikas nebuvo išleidęs asmeninės knygos.

Tiesa, N. Černiauskas pripažįsta, kad tuomet ištikusi pandemija irgi savotiškai padėjo parašyti knygą. Ji tapo galutiniu ženklu, paskatinusiu prisėsti prie knygos.

„Metai bėgo, tie klausimai vis kėlė nerimą. Parašydavau nuotrupų, fragmentų, bet tai nesusidėdavo į jokią apčiuopiamą visumą. Prasidėjus pandemijai, tapo aišku, kad turiu nepanikuoti, neatidėlioti, o sėsti ir imtis darbo“, – pasakoja autorius.

Pasak istoriko, tokios fenomenalios knygos sėkmės jis nesitikėjo, tačiau manė, kad atgarsio knyga sulauks vien dėl joje svarstomų klausimų. „1940 m. problema ir jų įvykių klausimai tūno ir reguliariai prasiveržia kiekviename, kuris bent kiek domisi istorija. Tad galvojau, kad atgarsio knyga sulauks. Tačiau tikrai nesitikėjau tokio didelio“, – prisipažįsta N. Černiauskas.

Kalbėdamas apie atsiliepimus ar komentarus, istorikas teigia, kad jį nustebino interpretacijų gausa. Anot autoriaus, jam buvo įdomu pamatyti, kaip skirtingai žmonės ją suprato. „Kaip autorius palikau erdvės toms interpretacijoms“, – sako istorikas.

Pasak N. Černiausko, knygoje aptariamam turiniui įtakos turėjo ir geopolitiniai poslinkiai pasaulyje.

Nepaisydamas patirtos sėkmės, kai debiutinė knyga buvo pripažinta Metų knyga, N. Černiauskas tikina negalįs duoti gero, sėkmingo literatūros kūrinio recepto. Tiesa, remdamasis asmenine patirtimi teigia, kad kuriant buvo svarbu išlaikyti dramaturgiją, kūrinio nuotaiką, atmosferą.

„Rašiau, nes kitaip negalėjau. Net kai iš pradžių negavau jokio finansavimo tai knygai, vis tiek rašiau, negalvodamas apie menamą sėkmę. Manau, tai irgi yra labai svarbi sudedamoji vykusio kūrinio dalis“, – pabrėžia istorikas.

Patarimas: N. Černiausko sėkmingo literatūros kūrinio receptas – išlaikyta dramaturgija, kūrinio nuotaika, atmosfera. / U. Bagdonavičiaus nuotr.

Tęsia temą

Paklaustas, ar pajuto knygos įtaką skaitytojams, autorius teigia, kad vienu iš kūrinio nuopelnų galima laikyti glaudesnio ryšio su praeitimi užmezgimą ir parodymą, kad panašumų su tolimais metais galima rasti gerokai daugiau, negu iš pradžių atrodytų.

„Poveikis visuomenei tikrai buvo. Žinoma, jį nelengva išmatuoti, nustatyti ar įvertinti. Kita vertus, malonu, kad knyga analizuojama stebint ir dabarties paraleles, nes dažniausiai profesiniame lauke ginčijamės dėl praeities. Knyga atvėrė akis ir sukūrė empatijos ryšį su buvusiais laikais“, – sako N. Černiauskas, naujojoje knygoje „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ bandantis pažvelgti į mūsų praeitį, kuri galėjo įvykti.

Pastaroji knyga, anot autoriaus, skirta dar vienam ilgai kankinusiam klausimui analizuoti: kaip Lietuva gyventų ir atrodytų, jeigu nebūtų lemtingųjų 1940-ųjų įvykių ir viskas būtų susiklostę kiek kitaip.

„Knygą iš esmės galima skaityti ir kaip pirmosios tęsinį. Laiko ilgesys, kuris nebūtinai įvyko. Tai diktuoja ir pavadinime esantis žodis „fado“, reiškiantis melancholiškos portugalų liaudies dainos žanrą“, – aiškina Vilniaus universiteto dėstytojas.

Iššūkiai ir principai

2022 m. grožinės literatūros kategorijoje laimėjusios Akvilinos Cicėnaitės romanas „Anglų kalbos žodynas“ buvo antrasis rašytojos kūrinys suaugusiesiems. Kalbėdama apie perėjimą iš rašymo paaugliams į suaugusiųjų literatūrą, rašytoja sako, kad tai buvo visiškai natūrali mintis, brendusi ilgą laiką.

Istorikas teigia, kad jį nustebino interpretacijų gausa. Anot autoriaus, jam buvo įdomu pamatyti, kaip skirtingai žmonės ją suprato.

„Kuriant paaugliams svarbus siužetas, gyva, paveiki kalba, norisi lengvumo, šviesos net ir kalbant sunkesnėmis temomis. Svarbu vengti didaktiškumo, moralizavimo – jaunoji auditorija tai greitai pastebi. Rašydama suaugusiesiems galvojau ne tiek apie siužetą, kiek apie idėją – kokios temos man atrodo svarbios, į kokius klausimus neturiu atsakymo. Rašydama jiems galėjau daryti ką noriu – tam tikra prasme tai buvo iššūkis, bet drauge išlaisvino nuo galvojimo apie žanrus ir jų ribas“, – sako rašytoja.

Pirmasis autorės romanas suaugusiesiems „Tylos istorija“ buvo sutiktas ir priimtas gerokai kukliau, tačiau pati rašytoja teigia tai įvertinusi kaip gerą pamoką, leidusią pamatyti lietuvių literatūros lauką ir galimybes dalyvauti jame, gyvenant svetur.

Pasak rašytojos, kuriant jai svarbiausia yra ištobulinti tekstą, nudailinti kalbą, išlaikyti vientisą struktūrą.

„Man buvo svarbus ir tekstas kaip visuma, jo struktūra, ir kartu kiekvieno sakinio grožis. Dvejus metus, kol rašiau, gyvenau tuo tekstu, rašiau jį mintyse net nerašydama. Tądien, kai turėjome pristatyti „Žodyną“ Vilniaus knygų mugėje, prasidėjo karas, ir visi kurį laiką turbūt mažiausiai galvojome apie literatūrą. Tad vėlesni knygos apdovanojimai vėlgi buvo savotiškas netikėtumas“, – prisimena autorė.

Antrindama N. Černiauskui, A. Cicėnaitė įsitikinusi – vienintelis raktas į sėkmę yra autentiškumas. Ji ragina nemėginti taikyti į menamą skaitytojų skonį, bandyti jį nuspėti, o tiesiog rašyti taip, kaip autorius geba geriausiai.

Kūrybos scenarijus

Rašytojos teigimu, knygos auditorija diktuoja ir savus jos kūrimo įpročius. Knygose vaikams teksto nebūna daug, todėl kiekvienas žodis įgyja ypatingą vertę. Kuriant paaugliams, itin svarbus siužetas, aiškūs jo rėmai, struktūriškumo laikymasis, nuoseklumas. „Anglų kalbos žodynas“ – lėtos kūrybos kūdikis.

Metų knygos rinkimų apdovanojimo laureatė atvira: parašyti knygą įkvėpė pats gyvenimas užsienyje, dvikalbės aplinkos dilemos, namų pasidalijimas, iškylantis negalėjimas perteikti minčių ar jausmų užsienio kalba.

„Didžiausią įtaką darė nemažai metų gyvenimo svetur – rašydama šią knygą, norėjau pati sau paaiškinti, ką reiškia gyventi tarp dviejų šalių ir dviejų kalbų, ar išvis įmanoma turėti dvejus namus, kas yra namai kaip įsipareigojimas, kaip vertybinis sprendimas. Svarbus buvo ir laikas – didžiąją dalį teksto rašiau pandemijos metu, kai Australija, kurioje gyvenau, buvo atsiskyrusi nuo viso likusio pasaulio“, – apie knygos rašymo kontekstą kalba A. Cicėnaitė.

Autorė pabrėžia, kad rašydama daug skaitė, o didžiausią įtaką jai darė kūriniai ir autoriai, nepabijoję laužyti nusistovėjusių literatūros normų, leidęsi į eksperimentus. Tarp jų A. Cicėnaitė pamini Nobelio premijos laureates Annie Ernaux ir Olgą Tokarczuk.

Dvejus metus, kol rašiau, gyvenau tuo tekstu, rašiau jį mintyse net nerašydama.

Rašytoja sako, kad jai įdomūs literatūros kūrėjo vaidmens pokyčiai visuomenėje, kai nuo jo numetama autoriteto ar moralinio vedlio, turinčio ypatingą pašaukimą, etiketės našta. Į kai kuriuos su literatūros kritika ir rašytojo įtakos kaita susijusius klausimus A. Cicėnaitė tikisi atsakyti ir rengiamame moksliniame darbe.

„Man įdomu stebėti rašytojų statuso, savivokos, laikysenos viešumoje kaitos procesus – kaip vis mažiau kalbame apie ypatingą kūrėjo paskirtį ir misiją, apie rašytoją kaip tautos vedlį ar moralinį autoritetą, kaip įsigalėjus socialiniams tinklams vyksta prieigos prie literatūros ir kūrėjo demokratizacija, stiprėja rašytojų pastangos konstruoti simboliškai ir komerciškai sėkmingą viešąjį įvaizdį, darosi gaji nuostata „rašyti gali kiekvienas“; kaip rašytojo darbas vis labiau imamas suvokti kaip viena profesijų, o ne ypatingas pašaukimas; kaip keičiasi ir literatūros kritikos vaidmuo. Neseniai šia tema pradėjau rengti disertaciją, kurioje ir tikiuosi bent iš dalies atsakyti į šiuos klausimus“, – sako rašytoja.