Pirmiausia – kietumas

Jei į deimantą žiūrėtume moksliškai, tai yra iš grafito susiformavusi kiečiausia pasaulyje medžiaga. Jos buvimo vieta gali siekti ir 1 000 km po žeme, magmos gylyje. Doc. dr. A. Kleišmantas pasakoja, kad natūralus deimantas susiformavo apie 3 mlrd. metų laikotarpiu.

„Gamta visada mėgsta pajuokauti: ne tik iš vieno cheminio elemento – anglies – suformuoti deimantą, bet ir pridėti į jį kitokių inkliuzų, kitokių cheminių elementų. Pavyzdžiui, jei patenka azoto, deimantas tampa pilkšvas, rusvas, neišvaizdus, o jeigu jame lieka grafito inkliuzų, pasidaro beveik juodas“, – dėsto gemologas.

Pirmiausia deimantai dominti pasaulį pradėjo ne dėl savo patrauklumo, bet būtent dėl kietumo. Pagal kietumo skalę tai dešimtas ir pats kiečiausias mineralas Žemėje. „Devinti skalėje yra korundai, arba rubinai, ir safyrai. Deimantai už korundus kietesni 150 kartų. Tai pati kiečiausia, atspariausia ir tvirčiausia medžiaga. Kai vystėsi pramonė, jie buvo reikalingi grąžtams, tik vėliau, pradėjus juos šlifuoti, pastebėta, kad jie gali sužibėti“, – sako doc. dr. A. Kleišmantas.

Daug šimtmečių bandyta deimantus šlifuoti įvairiomis formomis ir tik 1910 m. buvo paskelbta, kad vis dėlto reikėtų paieškoti tobulos deimanto formos. Netoli Suvalkų gyvenęs šlifuotojas Marcelis Tolkowskis atrado tobulą formą, kurią pavadino brilliantu. „Tokį deimantą sudaro 57 sienelės. M. Tolkowskis pirmiausia skaičiavo aukščio ir pločio proporcijas, kad būtų išgautas blizgesys. Tada ir prasidėjo didžioji briliantų troškimų revoliucija. 1919 m. oficialiai atsirado vadinamasis Tolkowskio šlifavimas ir iki dabar jis yra vienas  tobuliausių“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Nors dažniausiai kalbama, kad tikri deimantai kasami Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), daug jų išgaunama ir Australijoje. Tačiau bespalviai deimantai sutinkami tik dviejose pasaulio vietose: PAR ir Sibire, Jakutijoje. Ten esančiuose žemės kloduose glūdi tikrieji juvelyriniai, geidžiamiausi deimantai. Jei neturi jokių priemaišų, blizga visomis vaivorykštės spalvomis.

Tačiau pramonė vis ieškojo būdų, kaip laboratorijoje susintetinti deimantus – esant labai dideliam slėgiui ir labai aukštai temperatūrai, siekiančiai apie 3 000 °C, išgauti iš anglies. Kitaip tariant, pramonė ieškojo būdų, kaip geidžiamuosius deimantus paversti prieinamesnius visiems.

Ekspertizė: į doc. dr. A. Kleišmanto muziejų-laboratoriją „Du safyrai“ žmonės dažnai ateina patikrinti paveldėtų, kartais ir rastų deimantų kokybės, vertės. / Doc. dr. A. Kleišmanto asmeninio archyvo nuotr.

Reklamos viliotinis

Doc. dr. A. Kleišmantas primena, kaip rinkoje pasirodė „Swarovski“ kristalai. Pasak jo, buvo sukurta didžiulė reklama iš stiklo, nors jis ir nebuvo visai paprastas. Austrijos teritorijoje gyvenusios Swarovski šeimos atstovai užpatentavo mašiną, galinčią iki tobulumo supjaustyti kristalą. „Anuomet čekoslovakiškas krištolas buvo labai vertinamas. Tai stiklas, tačiau būtinai su 25 proc. švino. Tokie indai ypač blizga, tampa sunkūs. Tai tapo „Swarovski“ papuošalų idėja“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Į reklamą investuoti milijonai ir turbūt nėra pasaulyje išsivysčiusių šalių, kuriose nebūtų žinomi „Swarovski“ kristalai. Tačiau tai tik prekės ženklas, nes, jei „Swarovski“ kristalas nukris ant žemės, jis veikiausiai suduš – lygiai kaip ir kitos įmonės pagamintas kristalas, nes tai stiklas“, – aiškina jis.

Tačiau tobulas sintetinis akmuo buvo sugalvotas Sovietų Sąjungoje, jis žinomas fianito pavadinimu. „Jo kietumas šiek tiek didesnis nei devyni, jis tikrai atsparus. Idėją nupirko užsienio kompanijos ir pavadino jį kubinio cirkonio oksidu (angl. cubic zirconium oxide), o tai galiausiai buvo supaprastinta iki cirkonio pavadinimo. Tačiau cirkonis yra cheminis elementas, o jo iš tiesų šiek tiek yra natūraliame minerale, kuris vadinasi cirkonas“, – teigia patyręs minerologas.

„JAV kubinio cirkonio oksidas buvo labai populiarus, jis vadintas amerikietiškuoju deimantu (angl. american diamond). Kartais pirkėjai apsigaudavo, yra tekę su tuo susidurti. Tačiau net ir ant tokio akmenėlio dėžutės mažomis raidėmis yra parašyta, kad tai sintetinis mineralas, o ne natūralus deimantas, tad reikia kruopščiai skaityti. Manau, gali būti nemažai žmonių, kurie nežinodami nešioja tokius papuošalus su amerikietiškais deimantais ir galvoja, kad tai natūralūs mineralai“, – sako jis.

„Visi nori deimantų, todėl pasaulyje uždrausta tiesiogiai naudoti deimanto pavadinimą padirbiniams, kad nebūtų klaidinami žmonės, – stengiamasi, kad pavadinimas atitiktų tikrąjį, o ne mistinį“, – priduria ekspertas.

Iš kur tokios nuolaidos?

Doc. dr. A. Kleišmantas pastebi, kad šiandien juvelyrinių dirbinių parduotuvėse gausu deimantų su didelėmis nuolaidomis, siekiančiomis 40 ar net 50 proc. Kaip taip galėjo atsitikti? „Kažkas ne taip – juk tai  pasaulio valiuta, – svarsto jis. – Jeigu deimantas geros kokybės – retas, visiškai bespalvis, be intarpų, taisyklingai nušlifuotas, turi savybių, patekęs į šviesą, ją atspindėti 100 proc. – jo kaina iš tiesų didelė.“

„Vieno karato, arba 200 mg svorio, 6,4 mm pločio akmenėlio, kuris yra neblogo žirnio dydžio, kaina – 30 tūkst. eurų. Lygiai toks pats akmenėlis, bet neišvaizdžios spalvos, su daug inkliuzų, kainuos 300 eurų. Skirtumas labai didelis. Su auksu labai paprasta – žinai prabą, padėjai ant svarstyklių ir, pasižiūrėjęs internete, matai, kiek jis kainuoja. Kaip sužinoti deimanto kainą? Yra daugybė vertinimo punktų“, – aiškina ekspertas.

„Tačiau visuomenė yra mažai informuota, o jei dar ir reklamos faktorius suveikia, daug kas gali makaronų prikabinti. Mažas kokybiškas akmenėlis dažnai kur kas brangesnis už didelį“, – aiškina doc. dr. A. Kleišmantas.

Mėlynieji safyrai per metus brangsta 25 proc., rubinai – 30 proc. Tačiau deimantai visada brangdavo nedaug – 1–3 proc.

Supratęs paklausą, verslas atrado HTHP (angl. high temperature high pressure, liet. aukštos temperatūros aukšto slėgio) technologiją ir pradėjo prastos kokybės, neišvaizdžius deimantus perkristalizuoti. Jeigu deimantas buvo tobulintas, paveiktas, visa tai turi atsispindėti jo sertifikate, jei to nėra – jau apgaulė, dėsto doc. dr. A. Kleišmantas.

„Visame pasaulyje pramonei skirti deimantai pradėti perkristalizuoti kamerose. Iš pradžių juos darė labai gražių spalvų – mėlynus, geltonus, žalius. Tačiau prekyboje jie pabuvo labai trumpai, nes žmogus vis tiek nori turėti tikrą deimantą, bespalvį, – kaip retuosius PAR ar Sibiro, Jakutijos. Tokius ir pradėjo kepti, daug kompanijų nusipirko technologijas, tarp jų ir Indija. Į šią šalį šlifuoti vežama apie 90 proc. pasaulio deimantų, kadangi šlifuotojas Indijoje per dieną uždirba 1 JAV dolerį. Aišku, kokybės nepernelyg daug, bet visiems svarbu pinigai“, – teigia gemologas.

„Toks deimantukas, pilkesnis, tačiau su 57 sienelėmis, kainuoja 1 JAV dolerį. 1995 m., kai važiavau studijuoti į Indiją, nusipirkau tokių deimantukų po 1 JAV dolerį. Dabar ten jau atsirado ir bespalvių, perkristalizuotų deimantų, nors natūraliai pasaulyje tokių bespalvių likę labai labai mažai. Visas pasaulis buvo užverstas paveiktais deimantais. Apie 20 metų gyvename tik šių deimantų – netikėtai su 40 proc. nuolaida – pasaulyje“, – konstatuoja jis.

Doc. dr. A. Kleišmantas priduria, kad Lietuvoje apie 90 proc. parduodamų deimantų yra paveikti, bet to paprastai nenustatysi, reikia atlikti specialius tyrimus.

Tikrinti ir dar kartą tikrinti

„Pramonė ir vėl pasirodė nepasotinama – gal galima padaryti paprasčiau, gudriau, gal galima tiesiog laboratorijoje užauginti deimantą? Pastatyti ne vieną mažą aparatuką, o tūkstančius Kinijoje, ir ištisą parą stebėti, kaip iš jų krinta akmenėliai? Jie būna neišvaizdūs, bet tuo viskas juk nesibaigia, – tada vėl imamės HTHP technologijos, perkristalizuojame ir vizualiai nuo gamtinio toks deimantas nesiskirs, na, tik skirtumas tarp jų kokie 3 mlrd. metų. Žinoma, ir tyrimai parodys visai kitus duomenis, nors akmuo ir turės dešimtą kietumo lygį, bus tinkamas pramonėje, tačiau jame nebus Žemės širdies, magmos paslapčių“, – apie laboratorijoje šiandien auginamus deimantus kalba doc. dr. A. Kleišmantas.

Reklamos daug, kaip kadaise buvo ir „Swarovski“ kristalų atveju. Kinija nesustoja laboratorijose auginti deimantų, todėl milžiniškas jų skaičius turi įsiskverbti į deimantų trokštančią sąmonę, užgožti net ir HTHP paveiktą natūralų deimantą.

„Tai verslas, pinigai, o mes – emocijos pagauti. Man teko matyti, kad net ant deimanto išgraviruoti skaičiukai neatitinka realybės, jų nėra, vadinasi, deimantas – dirbtinis, išgalvotas dėl sertifikato, bet ir jį internete galima nusikopijuoti. Tam didžiuosiuose pasaulio miestuose yra patikimų privačių brangakmenių laboratorijų. Pavyzdžiui, Kaune maniškė „Du safyrai“ dirba nuo 1992 m., esu tarptautinių pripažintų laboratorijų asociacijos narys, mes dirbame atsakingai“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Valstybės sudaro sutartis su tokiomis laboratorijomis, kad jos prisijungtų ir prie švietimo, ir prie informavimo procesų. Šiais laikais tokios laboratorijos labai reikalingos“, – neabejoja gemologas.

Į doc. dr. A. Kleišmanto laboratoriją žmonės dažnai ateina patikrinti paveldėtų, kartais ir rastų deimantų kokybės, vertės. Yra žmonių, kurie į deimantus investavo dar sovietiniais laikais ir nori sužinoti dabartinę jų kainą, o vėliau neretai ieško pirkėjų. Būna klientų, kurie ateina patikrinti atostogų Turkijoje metu nupirktų deimantų vertės. Pasak gemologo, tokiais atvejais labai dažnai tenka nuvilti žmones – jie sužino, kad sertifikate nurodyta informacija neteisinga. „Kartais kaina dar išlieka gana gera, nes juk Turkijoje smarkia nusiderėta dėl suprantamų priežasčių“, – šypsosi jis.

„Būna ir taip, kad žmogus lieka skolingas pardavėjui, o grįžęs į Lietuvą pasitikrina ir sužino, kad deimantų vertė mažesnė, nei jau išsimokėta,  ką kalbėti, kiek dar liko sumokėti…“ – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Dabar į laboratoriją pradėjo keliauti sintetiniai akmenys, teko ne kartą pačiam nustatyti. Būna ir taip, kad tarp daug smulkesnių tikrų deimantukų dirbinyje įmaišoma keletas sintetinių. Verslo žmonės patikrinę gaminius tokiais atvejais paprasčiausiai grąžina pardavėjams“, – sako ekspertas.

Stabilios kainos

Deimantų rinkoje kainų judėjimas vyksta, bet paprastai jis ne itin žymus. Iš tiesų didelis šuolis buvo fiksuojamas prieš keturiolika metų, per pasaulinę finansų krizę, kai stojo ekonomika, nuvertėjo pinigai, buvo didelė infliacija. „Per vienus metus deimantai pabrango 70 proc. Aukso kainos irgi šuoliavo labai dideliais žingsniais, buvo išpūsta situacija, žmonės prisipirko investicinio aukso. Tuo metu aš konsultuodavau, kad neverta pernelyg investuoti į tokį auksą, nes jo kainos tikrai kris, ir tikrai nukrito 30 proc.“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Tačiau deimantai visada brangdavo nežymiai – 1–3 proc. Kai kurios pozicijos labiau atpinga, kai kurios labiau pabrangsta, priklausomai nuo rinkos poreikių. Doc. dr. A. Kleišmantas sako, kad sankcijos rusiškiems deimantams šiuo metu didelio poveikio kainoms nedaro: „Tačiau yra rizika, kad deimantas taps mažai vertinamas dėl jo pertekliaus, kai vizualiai nebeskirsime, ar tai natūralus, ar sintetinis akmuo.“

Su spalvotaisiais brangakmeniais – kitokia situacija, jie brangsta nuolatos, kadangi jų iškasama mažiau, pinigai nuvertėja, o poreikis didėja. „Pavyzdžiui, mėlynieji safyrai per metus brangsta 25 proc., rubinai – 30 proc. Deimantai miega – šiek tiek pakildami, sustodami, ir kas bus ateityje, nežinoma, nes juos, labai tikėtina, užgoš sintetinių perteklius.“

Kinija nesustoja laboratorijose auginti deimantų, todėl milžiniškas jų skaičius turi įsiskverbti į deimantų trokštančią sąmonę, užgožti net ir HTHP paveiktą natūralų deimantą.

Tikroji prabanga

Juvelyrikos gaminiams naudojama apie 300 mineralų, tačiau deimantai – vieni iš geriausių pasaulinės rinkodaros pavyzdžių, tarsi užropoję ant visų kitų dėmesio vertų brangiųjų akmenų.

Pagrindiniai ir visame pasaulyje patrauklūs yra investiciniai rubinai, safyrai. Jų būna ne tik klasikinės mėlynos, bet ir visų kitų spalvų. „Rubinai dažniausiai mažučiai, nes tokie yra gamtos kaprizai ir mes jų nematome parduotuvėje, nebent labai nedaug, o jei jau matome didelius – tai kaip uolienos gabalus, kaip dailės akmenis. Čia irgi reikia būti labai atsargiems, nes pramonėje daug didelių akmenų neva su inkliuzais, burbulais, kad atrodytų kuo natūraliau, o iš tiesų tie inkliuzai sukuriami dirbtinai. Vėliau juvelyrai susiduria su problemomis – galvodami, kad tai tikri akmenys, neretai sudaužo juos, nes, pasirodo, tai tėra stiklas su  mažu gabalėliu rubino viduje“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Tikras rubinas – itin brangus akmuo. „Mianmaro, anksčiau vadinto Birma, kraujo raudonumo rubino vieno karato kaina siekia 100 tūkst. dolerių. Ar mes galime jų pamatyti parduotuvėje? Niekada nepamatysime, nebent atskirose rinkose. Kas yra tai, ką matome? Arba uolienos gabalėliai, arba imitacija“, – teigia ekspertas.

„Pavyzdžiui, Mozambike, kurį valdo britų kompanijos, nuo 2008–2009 m. rasti trys rubinų telkiniai, ten telkiasi apie 40 proc. visame pasaulyje iškasamų rubinų. Tos kompanijos ir kainas reguliuoja, reaguodamos į kinų perkamumą, nes Kinija yra geriausia pirkėja. 2014 m. buvo kalbama, kad rubinai pabrangs kelis kartus – jau pabrango ir keturis, nes labai didelis perkamumas“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Mozamiko rubino kaina už vieną karatą gali siekti 30–40 tūkst. JAV dolerių. Vietnamo rubino – apie 20–30 tūkst. JAV dolerių, Šri Lankos rubino – apie 15 tūkst. JAV dolerių. Viskas priklauso nuo atspalvio. Safyrai, kurie yra įvairiausių spalvų, o patraukliausi – mėlyni, taip pat kainuoja įvairiai. Brangiausi yra Kašmyro, Indijos, bet jie labai reti. Tokių akmenų karatas kainuoja 100 tūkst. dolerių. Žinoma, yra ir pigesnių iš kitų šalių, už kelis tūkstančius dolerių“, – dalijasi gemologas.

Jis išskiria ir špinelį. Šio akmens kaina kyla, tačiau yra žemesnė už safyrų ar rubinų, o atrodo toks akmenėlis labai panašiai – kai kurie atspalviai, pavyzdžiui, rožinis, visiškai identiški.