– „Aš esu muzika“ euroviziniame vakarėlyje pergalę prieš porą savaičių iškovojo Monika Marija, kuri nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“ užleido vietą atlikėjui Silvester Belt. Jūs, Ramūnai, esate žmogus, kuris spėja visur: ir komentuoti „Eurovizijos“ dalyvių pasirodymus Malmėje, ir pagirti būsimus Lietuvos eurovizininkus LRT projekte „Aš esu muzika“. Kelintą kartą su lietuvių komanda vykstate stebėti tarptautinės „Eurovizijos“?

– Skaičiavau, kad ši „Eurovizija“ man buvo 20-oji. Keliolika metų iš eilės į ją vykdavau kaip žurnalistas, o komentuoju „Eurovizijos“ pasirodymus  ketvirtus metus.

Kuo įsiminė viešnagė Malmėje? Visų pirma, šiame mieste „Eurovizija“ vyko jau antrą sykį: 2013-aisiais Lietuvai joje atstovavo atlikėjas Andrius Pojavis. Palyginti su kitais miestais, kuriuose buvo rengta „Eurovizija“, Malmė išsiskyrė ramumu ir mažumu. Dėl to dirbti buvo tik patogiau – mažesni atstumai sutaupė daug laiko. Jei reikėdavo imti interviu iš atlikėjo, į jo viešbutį netekdavo keliauti kelias valandas su persėdimais – per 10–15 minučių visus galėjai pasiekti pėsčiomis.

Ši „Eurovizija“ nuo kitų skyrėsi įtempta politine situacija, protesto akcijomis centre, didesnėmis policijos pajėgomis. Palaikantys Palestiną žmonės protestavo prieš Izraelio dalyvavimą konkurse. Dėl to reikėjo laikytis tam tikrų saugumo taisyklių. Tarkim, žurnalistams buvo rekomenduojama vaikštant mieste nerodyti savo akreditacijos kortelių. Laimei, į jokius incidentus nepatekau.

Kalbant apie patį konkursą – švedams čia nėra lygių. Viskas buvo puikiai suorganizuota, gana sklandu ir aišku. Žodžiu, didžiausias muzikinis šou pasaulyje buvo kuo puikiausiai švedų sustyguotas.

D. Umbraso, E. Blažio, Vilmanto Raupelio, R. Zilnio asmeninio archyvo nuotr.

– Ką manote apie subtilų „Eurovizijos“ vedėjų humorą, kuris taip pat neliko nepastebėtas žiūrovų, ir faktą, kad švediškoje „Eurovizijoje“ nebuvo jokios pompastikos?

– Sakyčiau, abu dalykai – labai skandinaviški. Švedų renginys tikrai nebuvo toks pompastiškas, palyginti su praėjusiais metais Liverpulyje vykusia „Eurovizija“. Švedams to ir nereikėjo. Jungtinėje Karalystėje yra žvaigždžių, žinomų visame pasaulyje, todėl organizatoriams buvo lengviau jas prisivilioti. Maža to, ten ir taip visko daugiau – muzikinio gyvenimo, muzikantų, klubų.

Švedai šiais metais nuėjo kitu keliu ir net ironizavo: kam mums Justinas Timberlakas ar Madonna, jei mes patys galime padainuoti kartu. Jie nesiekė surengti pačios prabangiausios „Eurovizijos“ su garsiausiomis kviestinėmis žvaigždėmis, bet surengė smagią pramogą žiūrovams. Prie to labai prisidėjo trečią kartą šį konkursą vedusi ir sublizgėjusi puikiu humoro jausmu garsi Švedijos komikė Petra Mede.

Kalbant apie mano papokštavimus pristatant vieno ar kito atlikėjo dainą,  dalis jų kilo ekspromtu, o kitą porciją pasiruošiau iš anksto. Juk visų dalyvių pasirodymus mes, komentatoriai, jau buvome matę net po kelis kartus per generalines repeticijas.

Jau sakiau ir dar pasakysiu, kad keturioliktoji Lietuvai skirta vieta – nežema. Pamėginkite ja pasiskųsti šalims, kurios jau kelintus metus iš eilės išvis nepatenka į „Eurovizijos“ finalą.

– Internautai ir garsūs Lietuvos atlikėjai vis dar nenustoja piktintis, kad mūsų atstovo Silvester Belt daina buvo gera, pasirodymas – stiprus, o vieta – nepelnytai žema. Ką apie tai manote jūs?

– Jau sakiau ir dar pasakysiu, kad keturioliktoji Lietuvai skirta vieta – nežema. Pamėginkite ja pasiskųsti šalims, kurios jau kelintus metus iš eilės išvis nepatenka į „Eurovizijos“ finalą. Lietuva tikrai laikoma puikiai pasirodančia šalimi šiame konkurse.

Mano galva, kūrinys „Luktelk“ irgi buvo puikus. Pasirodymas? Gal ne pats ryškiausias savo specialiaisiais efektais, dekoracijomis. Tuo mes tikrai negalėjome varžytis su Airijos Ragana, kurios pasirodymas buvo be galo teatrališkas. Kita vertus, toks ir nebuvo mūsų tikslas. Silvester Belt norėjo atlikti kūrinį lietuvių kalba, popstiliumi ir tai sėkmingai  padarė. Vaizdas, šviesos turėjo atstoti ištrauką tarsi iš jaunimo diskotekos.

Kokie buvo mano lūkesčiai? Na… Prieš finalą sakiau, kad Silvestras galėtų užimti kažkokią vietą tarp dešimtos ir penkioliktos. Kaip matote, spėjimas pasitvirtino. Žiūrovai turėtų suprasti, kad vieta labai priklauso ir nuo konteksto. Pusfinalyje mūsų atstovas buvo aukščiau, nes ten galiojo visai kita konkurencija, nebalsavo komisijos. Todėl finale, jau pradėjus skelbti komisijų balus, tapo aišku, kad jos labiau vertina atlikėjų vokalą ir kitus aspektus, kurie nebuvo patys svarbiausi lietuviams.

Gal šiek tiek daugiau balų tikėjausi iš žiūrovų… Tačiau Silvestras finale pasirodė septintas, paskui buvo dar daug įspūdingų pasirodymų, tad nereikia stebėtis keturiolikta vieta. Gal, jei mūsų atstovas būtų dainavęs koks 23-ias, žiūrovų balsų būtų pelnęs gerokai daugiau. O gal ir ne.

D. Umbraso, E. Blažio, Vilmanto Raupelio, R. Zilnio asmeninio archyvo nuotr.

– Kuri daina iš visų šiais metais girdėtų Malmėje jums pačiam labiausiai įsiminė? Ar buvo tokia, kurią paniūniuotumėte kad ir dabar?

– Faktas, kad Silvestro „Luktelk“ šiandien ant liežuvio galo tiek jaunam, tiek senam. Įsiminė Ukrainos daina, nes ji skelbė labai jautrią žinią ir nuotaiką, kas šiuo metu vyksta jų šalyje. „Eurovizijoje“ draudžiama kalbėti politinėmis temomis, bet Ukraina labai sėkmingai sugebėjo tai padaryti.

Įsiminė kroato pasirodymas, kuris visus tiesiog išjudino: užkulisiuose daugybė žmonių šoko pagal jo dainą.

Patiko linksmai beprotiški estai, be galo gražus ir rimtas Prancūzijos atstovo pasirodymas. Supratau, kad jis tiks visiems, kuriems nereikia šou – tik dainos ir balso.

Šveicarijos atstovas? Na… Jo dainos aš nepaniūniuočiau išgirdęs vieną kartą, bet paklausęs kokius penkis šešis kartus – galbūt.

– Ką galite pasakyti apie tą laimingą viešbutį Malmėje, kuriame gyveno Lietuvos delegacija, taip pat ir visi kiti laimingieji – ten apsistoję, ir, anot jūsų, patekę į finalą?

– Cha… Norite tikėkite, norite ne, bet mūsų viešbutis iš tiesų buvo laimingas. Kadangi Malmė, kaip sakiau, yra nedidelis miestas, tai ir viešbučių, kuriuose gyveno „Eurovizijos“ atlikėjai, buvo gal kokie penki šeši. Žodžiu, mūsiškio gyventojai į finalą pateko beveik visi. Galiu net išvardyti: Lietuva, Latvija, Slovėnija, Portugalija, Graikija, Kroatija. Vienintelė šalis-išimtis, kuriai nepasisekė, buvo Albanija.

Aišku, kad visa tai humoras, bet labai smagus. Beje, mūsų viešbutis buvo visai netoli jūros ir gražaus tilto. Galėjome pasėdėti ant kranto, išgerti ten kavos, nuraminti mintis.

D. Umbraso, E. Blažio, Vilmanto Raupelio, R. Zilnio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip žiūrite į Nyderlandų atstovo Joosto Kleino diskvalifikavimą? Ar vertėjo švedams pūsti iš musės dramblį, o gal tokie skandalai, priešingai, reikalingi, kad konkursas sulauktų dar didesnio pasaulio žiniasklaidos dėmesio?

– Mano nuomone, būtent tokie skandalai niekam nereikalingi: nei patiems Nyderlandams, nei Švedijai. Ar konfliktas išpūstas? Anot Nyderlandų žiniasklaidos, taip: J. Kleinas užsimojo, nukreipė grasinantį gestą į kamerą, prie kurios dirbo moteris operatorė.

Pagal Švedijos įstatymus grasinimas žurnalistui traktuojamas kaip sunkus nusikaltimas ir teisėsaugos vertinamas labai neigiamai. Švedai šiuo atveju atsidūrė labai keblioje situacijoje – leisti ar neleisti dalyvauti žmogui, kuris grūmoja, svaidosi grasinimais užkulisiuose ar net yra įtariamas psichologinio smurto veiksmais? Faktas, kad nė viena pusė nebuvo laiminga dėl taip susiklosčiusios situacijos. Klausimas kitas – ar bausmė, skirta J. Kleinui, buvo proporcinga? Šiuo metu vyksta tyrimas ir jo išvadas, tikiu, greitai išgirsime. Svarbiausia, kad gera daina liko už borto ir euroviziniai šaukštai olandams jau po pietų.

Kaip Joosto daina atrodė man? Pati kūrinio tema buvo labai tinkama šiam konkursui, o muzikinė dalis – kiek lėkštoka. Tačiau mintis apie Europą be sienų man patiko, kaip ir jautri dedikacija dainos pabaigoje mirusiems dainininko tėvams. Esu tikras, kad į finalinį dešimtuką daina tikrai būtų patekusi.

D. Umbraso, E. Blažio, Vilmanto Raupelio, R. Zilnio asmeninio archyvo nuotr.

– Anksčiau šiame konkurse galiojo nerašyta taisyklė, kad kaimyninės šalys balsuodamos turi paremti viena kitą. Šiais metais lietuviai liko nusivylę, nes nei broliukai latviai, nei estai nepasielgė labai broliškai…

– Jūs taip sakote? Tačiau tai, ką matėte ekrane, tebuvo mūsų kaimynų komisijų balsai. Latvių žiūrovai mūsų pasirodymui skyrė 8 balus, estų – 4, o latvių komisija mums skyrė tik 1 balą, estų – 0.

Lietuvių žiūrovai estams davė 6 balus ir 4 – latviams, bet mūsų komisija nei Estijai, nei Latvijai irgi balų neskyrė. Vadinasi… negalime nieko kaltinti, nes nei mums kaimynai, nei mes jiems nieko gero nedavėme.

– Airijos Ragana Bambie Thug turbūt buvo ir yra viena labiausiai aptarinėjamų šios „Eurovizijos“ dalyvių. Kaip jums patiko Bambie egzorcizmo seansas ir ar Raganos vaidmenį airių mergina vaidino net vaikštinėdama Malmės gatvėmis?

– Pirmiausia mažytė pastaba – pati Ragana nepriskiria savęs nei merginos, nei vaikino lyčiai. Ar dėčiau jai karūną? Pirmos vietos tikrai neduočiau, bet kad ji su savo teatralizuotu pasirodymu, kurio metu bus rodomi okultiniai simboliai – ugnies ratas, pentagramos – iššoks taip aukštai ir bus šešta... Tuo turbūt netikėjo ir patys airiai, nes kai savo šalyje Bambie buvo išrinkta, netilo diskusijos, kad su tokiu pasirodymu airiai toli nenuvažiuos – liks paskutinėje vietoje. Savo estetika jis turėjo patikti siaubo filmų mėgėjams.

Kokia Ragana buvo kasdienybėje? Mačiau ją ir su treningu, teko imti iš jos interviu ir galiu pasakyti, kad tai labai mielas, besišypsantis ir betarpiškai bendraujantis žmogus, kuris labai susidraugavo ir su mūsų Silvestru. Nebijokite – tikrai nebandė jo užburti ar užkerėti.

Beje, kroatas, kuris „Eurovizijos“ scenoje buvo labai judrus ir energingas, kasdienybėje, kai prasilenkdavome koridoriuje, atrodė labai tylus, ramus, netgi kiek melancholiškas.

Visi „Eurovizijos“ personažai, būdami ne scenoje, elgėsi kukliai, naudojosi tuo pačiu kavos aparatu ir neišsišoko. Tiesa, buvo viena šalis – Izraelis, kurios atstovę visur ir visada lydėjo keliolika apsaugos darbuotojų. Tačiau tai šiandienėje situacijoje turbūt visiškai suprantama.

D. Umbraso, E. Blažio, Vilmanto Raupelio, R. Zilnio asmeninio archyvo nuotr.

– Užteks kalbėti apie tai, kas buvo. Grįžkime į Lietuvą pas mūsų balsingus atlikėjus, kurie visai nesenai LRT muzikiniame šou „Aš esu muzika“ surengė smagų eurovizinį vakarėlį. Kaip manote, ar kiekvienas jų galėtų atstovauti Lietuvai tarptautinėje „Eurovizijoje“, kuri, kaip žinome, kitąmet vyks Šveicarijoje?

– Įdomu, kad beveik visi šio sezono „Aš esu muzika“ dalyviai jau yra bandę dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijoje“.

Tarptautinėje? Aišku, kad galėtų. Talentingų artistų Lietuva nestokoja. Dauguma jų būtent ir dalyvauja projekte „Aš esu muzika“. Ne kartą esu sakęs, kad mūsų problema – ne talentingų artistų stygius, bet veikiau ryškių, įsimenančių dainų trūkumas. Todėl bet kuris iš dalyvaujančių projekte „Aš esu muzika“, jei tik turėtų ryškią dainą ir įsimenantį pasirodymą, galėtų atstovauti Lietuvai Šveicarijoje.

Bet kuris iš dalyvaujančių projekte „Aš esu muzika“, jei tik turėtų ryškią dainą ir įsimenantį pasirodymą, galėtų atstovauti Lietuvai Šveicarijoje.

Eidamos į šį konkursą šalys dalyvės naudoja įvairias formules. Kartais šalies nacionalinis transliuotojas išrenka gabų dainininką, kuris be atrankos tampa „Eurovizijos“ atstovu. Šiais metais taip nutiko ir su konkurso nugalėtoju Nemo ir jo daina „The Code“. Nemo nebuvo išrinktas žiūrovų balsavimu.

Kroatas Baby Lasagna pateko atrankos būdu, kaip ir Ukrainos atlikėjos. Prancūzas Slimane, atlikęs dainą „Mon Amour“, į konkursą irgi atėjo be žiūrovų atrankos.

Atidžiau pažiūrėjus, didžioji dalis atlikėjų, atsidūrusių šių metų „Eurovizijos“ dešimtuke, kelialapius į ją gavo tik po viešųjų atrankų. Ką tai rodo? Kad atrankos Europoje vis dar madingos ir laikomos pačiu demokratiškiausiu būdu išrinkti savo šalies atstovą į populiarųjį konkursą.

Lietuva čia – taip pat ne išimtis. Matant, kaip lietuviai į jį įsitraukia, nelabai įsivaizduoju, kas būtų, jei žmonės negalėtų pareikšti savo valios. Turbūt kiltų didelis skandalas.

Silvestrą šiais metais irgi išrinko žiūrovai, nes komisija pirmą vietą skyrė grupei „Shower“.

D. Umbraso, E. Blažio, Vilmanto Raupelio, R. Zilnio asmeninio archyvo nuotr.

– Gegužės 25 d. mūsų laukia LRT muzikinio projekto „Aš esu muzika“ finalas. Ar jo nugalėtoją irgi nulems žiūrovai?

– Kaip žinome, viso projekto metu dalyviai rinko komisijos ir žiūrovų balus, kurie tądien bus susumuoti. Finale sužinosime, kokius taškų kraičius per visą projektą užgyveno dalyviai.

Svarbi detalė, kad per paskutinę kovą balsuoti galės tik televizijos žiūrovai. Komisija tądien atlikėjų dainas galės tik komentuoti.

Į ką siūlyčiau žiūrovams atkreipti dėmesį? Visų pirma, į įspūdį, nuotaiką,  visa tai, ką jums dovanojo atlikėjas per visas „Aš esu muzika“ laidas. Reikėtų vertinti visą atlikėjo kelionę, o ne vien finalinį jo pasirodymą. Taip, manau, būtų teisingiausia.

– Ar šiame konkurse turite savo favoritą ir, jei rinktumėte balsingiausią, šmaikščiausią atlikėją ir tą, kuris jums tapo šio sezono „Aš esu muzika“ atradimu, kokius vardus minėtumėte?

– Tikiu, kad kiekvienas iš dalyvių nusipelno vienokio ar kitokio titulo ir kad kiekvienas bent keliose laidose labai ryškiai sužibėjo.

Dėl jūsų minėtų titulų? Hmm... Prie balsingiausių projekto dalyvių priskirčiau Moniką Mariją ir Ievą Barborą Juozapaitytę, kurių balsai puikūs ir kurios mums visiems parodė, kad gali jais žongliruoti atlikdamos pačių įvairiausių muzikos žanrų kūrinius.

Šmaikščiausiu skelbčiau aktorių ir muzikantą Vidą Bareikį, kuris kiekvieną savo pasirodymą gebėjo paversti nedideliu spektakliu.

Šio sezono „Aš esu muzika“ atradimas? Daugeliui žiūrovų juo galėtų tapti dainininkė Petunija, kurią kai kas gal įsidėmėjo ir iš pernykštės atrankos į nacionalinę „Euroviziją“, kur Petunija bandė savo jėgas.