3R formulė

Kaip pasakoja ekspertas, pastaruoju metu statybų srityje į tvarumą dažnai žvelgiama per CO₂ valdymą – konferencijose daug diskutuojama apie CO₂ išmetimus ir kaip juos sumažinti.

Tačiau K. Taletas teigia, kad tvarumui labai svarbi ir vadinamoji 3R (angl. Reuse, Reduce, Recycle – liet. pakartotinis naudojimas, mažesnis suvartojimas, perdirbimas) formulė. „Nepasakyčiau, kad ši formulė atsirado tik dabar – šie veiksmai atliekami jau seniai, tik galbūt anksčiau nebuvo įvardijama, kad tai yra būtent tvarumas, kuris šiandien yra toks aktualus“, – pastebėjo „Infes“ verslo plėtros vadovas.

Tinkamas medžiagų parinkimas, racionalus jų išdėstymas yra viena iš tvarumo sričių, kuriai „Infes“ skiria daug dėmesio. Racionalus planavimas yra labai svarbi kiekvieno projekto dedamoji, nes tik numačius kelis žingsnius į priekį pavyksta sutaupyti įvairių medžiagų.

„Apie mažesnio suvartojimo principą galvojame jau nuo pat darbo su projektuotojais pradžios, nes visiems svarbu galutinio rezultato kaina – kuo mažiau atliekų liks, tuo daugiau sutaupysi“, – išskyrė verslo plėtros vadovas.

„Planavimas šiuo metu įgauna daug didesnę reikšmę ir pra-mę. Gal ir negalime pasakyti, kad prieš dešimt metų susidurdavome su medžiagų švaistymu, bet atsakingo vartojimo kultūra šiandien auga visur – šeimoje, buityje, restorane, transporto, miesto tvarkymo srityse. Į tai atsakingiau pradėjo žiūrėti ir nekilnojamojo turto (NT) projektų užsakovai, investuotojai, vystytojai – tie, kurie galbūt to pernelyg neplanavo, bet dabar yra priversti laikytis bendrų taisyklių“, – tęsė jis.

Reikalavimų išpildymas

3R formule paremtam tvarumui užtikrinti reikia atsakingo, komandinio darbo. Pasak K. Taleto, tai tampa pagrindine dedamąja, norint išlikti konkurencingu rinkoje ir neprarasti lyderio pozicijų. „Reikia eiti koja kojon su šių dienų europinėmis ir pasaulinėmis tendencijomis“, – pabrėžė jis.

„Kartais vienokias ar kitokias normas reikia vykdyti dėl pasikeitusios teisinės bazės. Prisiminkime, kai buvo įvestos energinės klasės. Iš pradžių visi pastatai turėjo atitikti B, paskui A, A+, A++ klases, tai atrodė kaip didelis žvėris, buvo nerimo, kaip prie viso to reikės prisitaikyti“, – prisiminė ekspertas.

Apie mažesnio suvartojimo principą galvojame jau nuo pat darbo su projektuotojais pradžios, nes visiems svarbu galutinio rezultato kaina – kuo mažiau atliekų liks, tuo daugiau sutaupysi.

 

„Tačiau palaipsniui visi išmoko, kaip galima su tuo dirbti, kurti, kaip tai įgyvendinti. Šiandien B klasės pastato turbūt devyni klientai iš dešimties nebenorėtų dėl eksploatacinių kaštų, dėl komforto, dėl likvidumo, mąsto, kas nutiks, kai pastatą reikės parduoti ar kam nors išnuomoti. Palyginti su A++ klase, tokio namo kaina bus mažesnė, nors jis ir bus naujos statybos“, – aiškino jis.

„Taip pat yra ir su tvarumu. Reikalavimai keliami europiniu lygiu, bet kai kuriais atvejais jie nėra išsamiai aprašyti tiksliais rodikliais, reglamentavimas nėra šimtaprocentinis ir tai verčia patiems ieškoti sprendimų, pritaikymo galimybių. Siekis ieškoti teisingų būdų, ką paliksi ateities kartoms, tampa kasdienybe, ir tai tikrai nėra tik šiandienių tendencijų ar paprasčiausios mados klausimas“, – požiūriu dalijosi „Infes“ verslo plėtros vadovas.

Įvairesnis pritaikymas

K. Taletas pabrėžia, kad visa darbų grandinė neprasideda tik nuo statybų aikštelės – ji prasideda nuo gamintojų ir logistų. Be to, įvairūs planavimo įrankiai šiandien leidžia atrinkti smulkias projekto detales ir apžvelgti kiekybinius visų medžiagų poreikius. „Planuojant tenka atsakyti į įvairiausius klausimus, pavyzdžiui, kokio dydžio statybų aikštelę turime, kiek medžiagų galime sandėliuoti statybvietėje. Į šį procesą įsitraukia nemažai žmonių, o kad jis būtų lengviau valdomas ir analizuojamas, naudojamės rinkoje esančiais informacinių technologijų produktais“, – sakė jis.

„Natūralu, kad tose srityse, kuriose operacijos kartojasi, pasitelkiamas ir dirbtinis intelektas (DI). Tačiau dar tikrai negalime kalbėti apie tai, kad DI ims ir viską pakeis. Aklai juo nepasikliaujame, inžinieriai, specialistai viską patikrina, vertindami per savo gyvenimiškos patirties prizmę. Tačiau, kaip pagalba, DI tikrai yra efektyvi priemonė“, – pridūrė ekspertas.

„Infes“ verslo plėtros vadovas taip pat išskiria, kad centralizuoti pirkimai, konsoliduojant vieno ar kito projekto poreikius, ir nuolat kontroliuojamas medžiagų likutis padeda išvengti situacijų, kai nuperkama per daug žaliavų.

Vis dėlto K. Taletas pripažįsta, kad statybų sektoriuje išvengti įvairių likučių neretai yra sudėtinga, tačiau jeigu taip ir nutinka, galima pamėginti juos panaudoti interjere. „Pavyzdžiui, kilimų tiekėjai, pardavėjai kartais siūlo tame pačiame kabinete sudėti dėlionę iš skirtingų dangų. Vienodo rašto, bet kitos spalvos kilimines dangas galima sujungti vienoje erdvėje – ši misija patikima interjero specialistams, kurie randa kūrybiškų būdų, kaip tai efektyviai įgyvendinti“, – pasakojo jis.

Kitas pavyzdys – integruoti likučius į mažesnes erdves. „Tai gali būti ir švaros personalo kambarys – taip, jis mažas, uždarius duris niekas jo nemato, bet ar tai nėra gera proga tokioje erdvėje panaudoti kiliminės dangos likučius?“ – retoriškai klausė „Infes“ verslo plėtros vadovas.

Tačiau kartais pasitaiko atraižų, kurios iš tiesų tėra atliekos. Surūšiuotos jos perdirbamos, pritaikomos antriniam panaudojimui. Pavyzdžiui, iš kapojamo seno betono ar griaunamų senų pastatų gali būti gaminama statybinė skalda, kuri bus panaudota laikinų kelių statybvietėje įrengimui ar automobilių stovėjimo aikštelių pagrindui. Jeigu tai yra medienos atliekos, jos dažnai keliauja į biokuro deginimo jėgainę.

Tuščių sklypų miestuose beveik nebėra, pasiūla sumažėjusi beveik iki nulio.

 

„Žinoma, jei kalbame apie su kenksmingomis medžiagomis susijusias atliekas, jų laukia specialus utilizavimas, nes juk asbesto turinčio šiferio negalime dar kartą panaudoti. Atsakingas tokių medžiagų tvarkymas taip pat yra būtinas tvarumo aspektas, nes tokios medžiagos negali kartu su buitinėmis atliekomis keliauti į bendrą sąvartyną“, – pabrėžė ekspertas.

Pastatų ateitis

Šiandien kyla nauji pastatai, tačiau juos statant nereikėtų pamiršti, kad ateityje jie bus ardomi, atskiri elementai perdirbami. K. Taletas teigia, kad vis dažniau galvojama ne tik apie pastato pastatymą, jo 50–100 metų eksploatacinį periodą, bet ir apie tai, kas vyks pasibaigus jo gyvavimo ciklui.

„Eksploatuojant pastatą, keičiantis poreikiams, daugiafunkciškumas įgauna didelę reikšmę. Erdvių pritaikymas, inžinerinių sistemų – šildymo, vėdinimo, apšvietimo – ar papildomo patekimo į pastatą projektavimas vykdomas daug universaliau nei prieš 20–25 metus“, – tikino „Infes“ verslo plėtros vadovas.

Pasikeitė požiūris ir į NT vystymo perspektyvas. „Tuščių sklypų miestuose beveik nebėra, pasiūla sumažėjusi beveik iki nulio. Anksčiau dažnai buvo skaičiuojama, kad nupirkus esamus senus pastatus ir juos nugriovus, laisvame sklype atsiras vietos biurų ar daugiabučių statybai. Dabar tikrai turime ne vieną puikų projektą, kuriame seno pastato branduolį pritaikome naujai funkcijai ir greta pastatome papildomą naują korpusą“, – pasakojo jis.

Vienas iš tokių „Infes“ pavyzdžių – Klaipėdos muzikinis teatras. Išlaikius pastato branduolį, o kartu istoriją ir žavesį, greta išdygo ir naujas priestatas, užtikrinantis šiandienos poreikius. „Išplėsta bendra erdvė, sudaryta galimybė talpinti didesnį žiūrovų skaičių – sukuriamos papildomos funkcijos, bet viskas tvirtinasi prie to pačio stuburo“, – dėstė įmonės verslo plėtros vadovas.

Kitas didelio pasisekimo sulaukęs „Infes“ pavyzdys – Vilniaus televizijos bokšte visuomenei atverti papildomi du aukštai. „Anksčiau tai buvo techninės-inžinerinės paskirties patalpos, dabar jos pritaikytos ir viešbučio kambarių, ir konferencijų salių reikmėms. Buvo laikas, kai techninių patalpų reikėjo, bet tobulėjant technologijoms ir dalį informacijos saugant tam tikruose įrenginiuose, televizijos bokštas įvertino galimybę išnaudoti erdves, paversti jas aktualias svečiams iš kitų miestų ar šalių“, – pasakojo ekspertas.