Reikia naujo požiūrio

Nagrinėjant ekologines dilemas viešojoje erdvėje, neretai nukrypstama į hiperbolizuotus scenarijus – uždaromas gamyklas ir nerūpestingą gyvenimą laukinių gėlių pievoje. Vis dėlto, kad plačioji visuomenė suvoktų realius būdus darnesniam gyvenimui pasiekti, reikalingas esminis santykio su paslaugomis ir prekėmis permąstymas, įsitikinęs KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Dizaino centro dėstytojas, strateginio dizaino konsultantas Lorenzo Piazzi.

„Dabartinis žmogus neturi privatumo ir nuosavybės, gyvename pasaulyje, kuriame viskuo dalijamasi. Tikiu, kad ateityje daiktai mums asmeniškai nebepriklausys visai: skaitmeniniu ar fiziniu būdu pasieksime reikiamus produktus ir paslaugas, per nustatytą laiką pasinaudosime jais konkrečiam poreikiui patenkinti ar užduočiai atlikti, o tada produktai grįš į bendrą visuotinę sistemą, į natūralų ciklą“, – teigia KTU docentas.

Atsakingas kūrėjų žvilgsnis į gamtosaugos problemą – nenauja tema. Dar 1972-aisiais Niujorko MoMA parodai „Italija: naujasis namų kraštovaizdis“ skirtą publikaciją architektas Emilio Ambasz pradėjo citata iš „Mažojo princo“: „tu amžiams prisiimi atsakomybę už tai, ką prisijaukinai“. Dizaineriams šis požiūris itin svarbus, nes jų kuriami produktai ar paslaugos atspindi jų pasaulėžiūrą.

Kelias į išlikimą

Inovacijų ekspertė, dalyvaujamojo dizaino praktikė Dovilė Gaižauskienė taip pat pabrėžia poreikį populiarinti dizaino kaip tyrimų srities galią kuriant socialiai atsakingą visuomenę. Jos teigimu, dizaineriai geba ne tik parodyti vieną konkretų problemos sprendimą, bet ir atskleisti kelių pasirinkimų galimybes ir pasekmes, pademonstruoti ateitį.

„Šiuo metu stebime socialinį, politinį ir kultūrinį poslinkį: nuo humanizmo pereiname prie posthumanizmo, šiuolaikiniai kūrėjai pabrėžia specifinę postantropocentrizmo reikšmę“, – teigia žmogaus ir gamtos ryšį medžiagų mokslo tyrimuose nagrinėjanti biomedžiagų dizainerė Austėja Platūkytė. Anot jos, šiame etape žmogaus kaip rūšies išlikimas yra susijęs su aplinkos gerove, taigi, naujų gyvenimo būdų su gyvais organizmais ir gamta paieškos tampa itin svarbios.

KTU tyrėjai sutaria, kad dizaineriai ir inžinieriai privalo itin rimtai prisiimti socialinę, politinę ir ekonominę atsakomybę. Tad pramoninis dizainas, be išskirtinių, individualizuotų, atskiram pirkėjui pritaikytų vizijų ar grynosios estetinės kūrybos, turi rūpintis produktų prienamumu, lengvu pritaikomumu, lankstumu, įperkamumu.

Perdirbimas: Dizaino centro laboratorijoje 3D spaudai pritaikoma kiaušinių lukštų keramika. / KTU archyvo nuotr.

Nuo idėjos iki kėdės

Jei reikia išplėsti gaminio ar paslaugos funkcionalumą, vartotojo vertybes, paties objekto naudojimą, vadinasi, reikia išplėsti ir kompetencijas, reikalingas tam konkrečiam daiktui projektuoti. Kaip naujiems specialistams nepasimesti šiuose pokyčiuose?

KTU Pramoninio dizaino inžinerijos studentams dėstantis L. Piazzi sako, kad jau dabar gamybos įmonėms reikia specialistų, galinčių numatyti visą gaminio gyvavimo ciklą: užuot projektavę vieną kėdę, dizaineriai turės išmokti projektuoti visą žaliavų gavybos, objekto gamybos, vartotojų patirties, nusidėvėjimo ir perdirbimo grandinę.

Dizaino specialistai pabrėžia, kad tai nėra „multitaskinimo“ klausimas: „Nebūtina tapti žmogumi orkestru, vis dar yra labai konkrečių sričių specialistų poreikis. Studijų procesas turėtų pagelbėti studentams šiuos skirtingus mokymosi ir darbo būdus prisitaikyti savo asmenybėms. Universiteto tikslas – padėti susigaudyti žaibiškai besikeičiančio pasaulio įvairovėje“, – antrina D. Gaižauskienė.

Pasak A. Paltukytės, susiduriant su žmonių naikinamomis ekosistemomis ir natūraliais procesais, nebegalima skatinti ir toleruoti vien į žmogų orientuoto gyvenimo ir, tuo pačiu, ugdymo būdo.

„Žmonijos išlikimo ir visos ekosistemos suvokimo klausimas yra ne tik technologinis, bet ir pažintinis, emocinis, kultūrinis ir filosofinis. Dizaino praktikos yra glaudžiai susijusios su šiomis simbiotinės egzistencijos paieškomis“, – sako A. Platūkytė, holistinį požiūrį taikanti dėstydama studentams ir plėtodama alternatyvių, gamtai nežalingų medžiagų projektus.

Žiedinis dizainas

Kalbant apie neišvengiamus ekologinius pokyčius, svarbu paminėti ir apčiuopiamą jų išraišką. Iš kokių medžiagų artimiausiu metu gaminsime baldus, elektronikos įrenginius, automobilius? Ar išmaniųjų technologijų plėtra turi apibrėžtą pabaigą? „Nuo neriboto globalumo vėl judame prie vietiškumo“, – sako D. Gaižauskienė ir atkreipia dėmesį į Lietuvos kūrėjus, grįžtančius prie analoginių sprendimų, senųjų žinių.

„Manau, prie susidomėjimo vietiniais resursais ir procesais prisidėjo pandemija: žmonės išėjo į miškus, ilgus pasivaikščiojimus miestuose – šis stabtelėjimas paveikė tiek emociškai, tiek vertybiškai. Iš tiesų, žvelgdami į mūsų tradicinių amatų istoriją randame tikrąjį žiediškumą, tuomet diktuotą primityviomis laikytų technologijų ir nepritekliaus, bet tai veikė kaip savaime suprantamas gyvenimo būdas. Aš čia matau gražią ir išties išmanią sintezę, kur aukštosios technologijos gali būti derinamos su laiko patikrintais mechaniniais sprendimais, tuo pačiu – ir tiesiog su kažko atsisakymu“, – sako pašnekovė.

Žmogaus rūšies išlikimas yra susijęs su aplinkos gerove, taigi, naujų gyvenimo būdų su gyvais organizmais ir gamta paieškos tampa itin svarbios.

Dizainerė A. Platūkytė pamini ir didelę inovacijų plėtros amžiaus problemą: progresą esame linkę matuoti materialumu. „Jei šio mato nepakeisime, tuomet privalome kurti alternatyvius gamybos būdus, mokyti studentus perdirbimo technologijų“, – sako ji.

Šiandien Lietuvoje vystomos žiedinio dizaino inovacijos stebina ir žavi išradingumu: A. Platūkytė naudoja specialų jūržolių apdirbimo metodą ir kuria namų sąlygomis kompostuojamas bioputų pakuotes, kurdama vandeniui atsparius biopolimerus, naudoja Lietuvoje augančias invazines augalų rūšis, o Dizaino centro laboratorijoje 3D spaudai pritaikoma kiaušinių lukštų keramika, Lietuvos įmonėms kuriamos atliekų perdirbimo ir grąžinimo į rinką per naujus produktus sistemos.

Transformacinės strategijos

Pasak KTU tyrėjų, labai svarbus darnios ateities įgūdis – gebėjimas efektyviai dirbti komandose, drauge ne tik generuoti idėjas, bet ir konstruktyviai susitarti dėl problemų sprendimo būdų.

Kokios naudos slypi už vis dažniau girdimo bendrakūros fenomeno? Dalyvaujamojo dizaino praktikė D. Gaižauskienė akcentuoja, kad labai svarbų vaidmenį čia atlieka istorijų pasakojimas, žmogiškasis faktorius.

„Kartu tarsi surežisuojame naujas situacijas, ne tik paslaugas ir produktus, bet ir jų būsimą poveikį vartotojams, aplinkai, skirtingoms auditorijoms. Per tokius kolektyvinės vaizduotės pratimus objektai pradeda kalbėti, atskleisti būsimą ateitį“, – sako ji.

Pasak specialistės, geriausiai veikia bandymai, o ne vien tik teoriniai interpretavimai, nes tuomet tarp dalyvių ir ekspertų, studentų ir dėstytojų vyksta ir spontaniškų idėjų, ir konkrečių žinių mainai.

Pašnekovai akcentuoja auditorijos plėtimo, žinių sklaidos svarbą – kad perėjimas prie naujų gyvenimo būdų būtų reikšmingas, pokyčiai turi paliesti daugelį žmonių. „Dalyvaujamasis aspektas čia – esminis“, – sako jie ir apgailestauja, kad įvairūs žalieji procesai ir skaitmeninės transformacijos kol kas dažnai neįvyksta, nes sprendimai priimami siaurame rate, aukštuose valdybos sluoksniuose, nepagalvojus, kaip realiai reikės juos įgyvendinti.

Nauji gyvenimo būdai

Pasak pašnekovų, būtent sisteminis dizaino taikymas gali ne tik pasiūlyti inovatyvius produktus, bet ir paruošti visuomenę smalsiam, visoms rūšims nekenksmingam, visapusiškai darniam šiandieniniam gyvenimui.

Dizainerių vaidmuo dabartinėje ekosistemoje – pasiūlyti naują žodyną, pakreipti ekologines diskusijas tinkama linkme, perbraižyti iki šiol neefektyviai veikusias gamybos, gavybos, kūrybos schemas.

Viešai prieinamų sprendimų asmeninėms tvarumo iniciatyvoms įgyvendinti netrūksta: jau mokame parduoti nedėvimus drabužius, priduoti gėrimų tarą, dalintis automobiliais ir ant palangės užsiauginti žolelių.

Tačiau kad pradėtume gilesnius pokyčius aplinkosauginės gerovės link, reikalingi sisteminiai tiek institucijų, tiek būsimųjų specialistų požiūrio pokyčiai.