Info box

O. Juciūtė – menininkė, meno kuratorė ir scenografė. Parodai „Kolizijos“ O. Juciūtė įrengė tarp muziejaus eksponatų besislepiančią instaliaciją. Tai medieną primenančios akmeninės fosilijos, menininkės netikėtai atrastos dvasinį išvalymą siūlančiose interneto svetainėse.

– Kuo išsiskyrė Fizikos muziejus iš visų kitų mokslo muziejų, aplankytų Neapolyje, ruošiantis šiai parodai?

– Fizikos muziejus iš pirmo žvilgsnio tikrai nebuvo pats įspūdingiausias. Tačiau, aplankiusios visą muziejų kompleksą, supratome, kad į jį mus visas traukia labiausiai, nes jame pristatomi procesai veikia tartum židinys visiems kitiems. Efektai, kuriuos tyrinėja Fizikos muziejuje demonstruojami mechanizmai yra visa ko pradžia – tiek geologijos muziejuje matytų uolienų, tiek astronomijos dalyje pristatomų mechanizmų ir dangaus kūnų pasakojimų, tiek anatomijos keistenybių. Pagalvojome, kad šiame muziejuje turėsime plačiausią interesų ir temų kontekstą, kartu galėsime kalbėtis su visu mokslinių muziejų kompleksu. Savo kūriniuose aš užsiminiau ir apie geologiją, ir apie astronomiją.

Ona Juciūtė. V. Morkevičiaus nuotr. 

– Tavo skulptūros atrodo lyg būtų pagamintos iš medžio, tačiau išties tai akmenimi virtusios medienos fosilijos. Kodėl pasirinkai tokią medžiagą?

– Pirmiausia mane suintrigavo žinojimas. Kai pirmąkart pamačiau suakmenėjusią medieną, tarp kitko, tame pačiame Neapolio universitetinių muziejų komplekse, tik mineralogijos skyriuje, nustebau, kaip veikia mano žinojimas. Žiūrėdama į akmenį mačiau medį ir net žinodama, kad tai uoliena, vis tiek mačiau medieną. Man labai įstrigo tas pojūtis ir apskritai klausimas, kaip mes žinome, kas yra kas, ir kaip atskiriame skirtingus pasaulyje egzistuojančius elementus ir objektus. Tuomet, apsilankius Fizikos muziejuje, pirmiausia į akis krito medžio gausa – tiek lentynos, vitrinos, tiek ir patys istoriniai mechanizmai buvo pagaminti iš gausybės skirtingos medienos. Ši medžiaga absoliučiai dominavo erdvėje. Pasirodė įdomu įterpti dar vieną jos versiją. Šiame muziejuje esantys aparatai dažnai skirti procesams, kurių paprasta akimi nepamatysi. Tai vėl grąžino mintis prie to akmens / medienos gabalėlio iš mineralogijos skyriaus.

– Ieškodama šių objektų, daugumą jų pirkai kaip dvasinio gydymo priemones internetinėse parduotuvėse. Ką tai suteikia eksponatams ir visai parodai?

– Šie akmenys išties kartais pristatomi kaip gydantys čakras ir siūlantys tam tikrų stebuklingų galių. Magijos ir tikėjimo linija pasirodė įdomi mokslinius reiškinius demonstruojančių objektų kontekste. Šiuos kūrinius įkurdinau karališkosios kolekcijos kambaryje, kuriame saugomi vertingiausi muziejaus eksponatai, galvodama ir apie vertes, hierarchiją. Suakmenėjusi mediena parduodama kaip pusbrangis akmuo. Šias fosilijas neretai draudžiama išvežti iš kilmės šalies, o online prekybos platformos tarsi išvengia šių ribojimų, tampa alternatyvia saugojimo ir mainų erdve. Man antrinė rinka apskritai įdomi, ypač gretinama su muziejumi: jame atsiranda retenybių ir vertybių, o antrųjų rankų parduotuvėse mėtosi daiktai, kurių kažkam nebelabai reikia.

Ona Juciūtė. Replacement and Infiltration, 2024, suakmenėjusi mediena, akrilinė derva. M. Espozito nuotr.

– Ar spiritizmas, ezoterika ir pseudomokslai tau artima tema, ar pirmąkart susipažinai su šia alternatyvia pasaulėžiūra?

– Man įdomios įvairios žinojimo formos. Spiritizmas, ezoterika yra viena jų. Nors savo kūriniuose paprastai įpinu daug kontekstų, su šiomis temomis kūryboje tiesiogiai susidūriau pirmąkart.

– Kiekvienai medienos fosilijai akompanuoja iš sukramtytos gumos gipso sulietos figūros. Kokį įžvelgei šių medžiagų santykį?

– Kramtomoji guma mane sudomino kaip minkšta ir tąsi, formą keičianti medžiaga, o pats medienos akmenėjimo procesas labai priminė skulptūroje plačiai naudojamą liejimo procesą, kai forma tarsi įšaldoma kitoje medžiagoje. Medienos gabalai tampa indu silikacijos procesui, kuris užpildo medžio formas mineralais. Todėl ir pagaminau tokio nestabilaus, takaus daikto, kaip panaudotos kramtomosios gumos, lietas kopijas iš akrilinės dervos. Jos sukelia panašų įspūdį kaip suakmenėjusi mediena – atrodo kaip viena medžiaga, o turi visai kitokių savybių. Taip pat man patiko asociacija su stalo blogąja puse, kurioje dažnai galime rasti šių
fosilijų – sukietėjusių gumos gabalėlių. Suakmenėjusi mediena šiandien naudojama kaip interjero detalės, dažnai – stalviršiai.

M. Espozito nuotr.

Info box

M. Frėjutė – menininkė, meno doktorantė. M. Frėjutę sudomino optiniai reiškiniai, pristatomi Fizikos muziejuje – nuo XVII a. Torricelli lęšio iki Frenelio lęšio. Įkvėpta jų, menininkė sukūrė skulptūrų, imituojančių žmogaus akių obuolius, kuriuose atsispindi muziejaus aplinka ir jo lankytojai.

Marta Frėjutė. M. Espozito nuotr.

– Parodoje „Kolizijos“ susiduria šiuolaikinis menas ir mokslas. Ar sunku suderinti du, atrodytų, priešingus žmogaus veiklos polius?

– Manau, kad mokslas ir menas yra du skirtingi dalykai, atliepiantys bendras laiko aktualijas, keliaujantys ta pačia kryptimi, bet paraleliniais keliais.

– Ar šie susidūrimai tavo kūriniuose yra meno ir mokslo bendradarbiavimas, ar jų konfrontacija?

– Nei bendradarbiavimas, nei konfrontacija. Tai tiesiog papildymas, refleksija.

– Kaip vertinate galimybę įsikvėpti ir eksponuoti savo kūrinius Italijoje? Kuo ši patirtis buvo ypatinga ir kuo labiausiai džiaugiatės?

– Man Neapolis patinka, nes jame gausu istorijos, kuri vis dar neapdorota, neįmuziejinta, o pats šiuolaikinis miesto gyvenimas labai tankus ir intensyvus. Įdomu stebėti, kaip šie du miesto sluoksniai susipina, kas iš to atsiranda. Neapolis išsiskiria ir savo meistrystės tradicija, kuri visur matoma, tad menininkui tikrai yra ką pamatyti, iš ko pasimokyti ir apie ką pamąstyti.

– Šiuolaikinio meno ir mokslo susidūrimą atskleidi interpretuodama optinį fenomeną, kuris tarsi stebi parodos lankytoją. Ar dažnai savo kūriniuose reflektuoji regėjimą ir optinius reiškinius?

– Fizikinį reiškinį – nedažnai, bet žmogiškąjį žvilgsnį ir tai, kaip dalykai yra matomi, – dažnai.

Marta Frėjutė. Be pavadinimo (Error), 2024, medis, stiklas, asmeninė technika. M. Espozito nuotr.

– Tavo kūryba ir meniniai tyrimai daugiausia susiję su istorijos refleksija, mitų ir realybės susipynimu. Ar kūrimas, remiantis gamtos mokslo išradimais, vertė jausti didelį atotrūkį nuo įprastos kūrybos aplinkos?

– Ne, atotrūkio nejaučiau, man kaip tik buvo įdomu reflektuoti patį mokslo muziejų kaip tokį. Šis istorinis muziejus nepristato tiesiog fizikos, jis pasakoja apie tai, kaip mokslas atrodė specifiniu istoriniu laikotarpiu, jame gali suprasti, kaip keitėsi teorijos, mados ir idėjos. Man buvo įdomu stebėti, kaip mokslo reprezentacija skleidėsi per fizikinių instrumentų kolekciją, eksponuojamą muziejuje. Muziejaus kolekcija pristato istorinius periodus, kai beveik visi labai sudėtingi instrumentai, skirti gamtai tyrinėti, buvo išskirtinai rankų darbo. Vienas seniausių muziejaus eksponatų – lęšis, skirtas teleskopui, kuris šiais laikais būtų poliruojamas labai preciziškomis mašinomis, o 1645 m. E. Torricelli poliravo rankomis. Instrumentai muziejuje dekoruoti pagal to meto madas, meistro fantaziją. Labai žmogiška dimensija atsiranda mąstant, kaip fizikos reiškiniai rodomi ar aiškinami žiūrovui, ar net kaip fizikos mokslas instrumento pavidalu turi atrodyti, kad galėtų patekti ant karališkosios lentynos.

M. Espozito nuotr.

– Tavo kūriniai tam tikra prasme iškrinta iš muziejaus konteksto ir sukuria keistą (alienating) atmosferą. Kodėl pasirinkai į muziejaus aplinką ir mokslo ir meno koliziją pažvelgti ironiškai?

– Manau, kad jie ten labiau tinka, nei iškrinta, skulptūros turi savyje žmogiškąjį elementą, bet, antra vertus, šie kūriniai savo medžiagiškumu primena muziejaus eksponatus, dėl to iš pirmo žvilgsnio žiūrovas galėtų gal ir šiek tiek sutrikti nesuprasdamas, ar čia taip pat vienas iš muziejaus kolekcijos instrumentų. Šiame muziejuje yra eksponatų, mokslinių instrumentų, kurių paskirtis nežinoma. Kaip ir mano kūrinys, jie neturi pavadinimo, o jų paskirtis yra diskusijų objektas. Kitas svarbus aspektas mano kūrinyje – klaida. Ji gali atsirasti gamybos procese poliruojant lęšį, dėl to eksperimento metu klaidingai lūžusi šviesa duos netikslius rezultatus. Klaida taip pat gali būti papildomos fantazijos ar savitos interpretacijos, atsiradusios lankantis muziejuje. Kai kurie muziejaus instrumentai buvo sukurti aiškinti mokslinėms teorijoms, kurios dabar, po daugelio metų tyrimų, yra paneigtos. Į akį galima žiūrėti kaip į gyvą optinį įrenginį, optinę sistemą, galinčią pateikti ir netikslių duomenų.

M. Espozito nuotr.

– Ar pritartum, kad tavo kūrinys reflektuoja tai, kad esame stebimi kiekvieną savo gyvenimo minutę – apsaugos kamerų, telefonų, fotoaparatų?

– Galbūt kažkokiame kitame kontekste galima tokia interpretacija, bet mane labiau domina pats stebėjimo procesas nei įranga ir visa tai lydintys padariniai.

– Kaip susietum šią skulptūrą ir kitus savo kūrinius?

– Ši skulptūra, kaip ir visi mano kūriniai, domisi žmogaus santykiu su aplinka, jį supančiais daiktais ir informacija, ar tai būtų istorinis pasakojimas, ar mokslo muziejuje eksponuojami fizikiniai instrumentai. Žinoma, su visa tai lydinčiu tikrovės iškraipymu / papildymu.