Reta viešnia

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje apsilankė retai Kaune būnanti, tačiau su Kaunu neatsiejamais ryšiais susijusi viešnia iš Romos – Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio (1929–2007) dukra, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoračio (1898–1983) anūkė, kandidato į Lietuvos prezidentus Stasio Lozoraičio (1924–1994) dukterėčia Daina Lozoraitis.

Viešnagės tikslas – dalyvauti parodos „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“ pristatyme.

Parodos rengėjai pabrėžia, kad per Lozoraičių trijų kartų gyvenimo etapą Lietuva patyrė tris esminius lūžius – valstybės sukūrimą, sovietinę okupaciją ir nepriklausomybės atkūrimą. Šie metai skirti diplomatams Lozoraičiams, jų nuveiktų darbų Lietuvai įprasminimui.

Kartu: S. Lozoraitis vyresnysis su žmona Vincenta Matulaityte-Lozoraitiene ir sūnumis Stasiu (kairėje) ir Kaziu tarnybiniame bute K. Donelaičio g. 32, Kaune. Mejerio Smečechausko / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Vadino stebuklu

Pasak D. Lozoraitis, stebuklas yra matyti, kad jai įprasti daiktai pateko į muziejaus ekspoziciją ir joje atsiskleidžia kaip svarbus šalies istorijos etapas.

„Labai įdomu suprasti savo šeimos istoriją iš kitos perspektyvos ir jaučiuosi pagerbta, kad turiu tokią galimybę“, – sakė garsios dinastijos atstovė.

Anot jos, visa eksponuojama medžiaga – nuotraukos, laiškai, dienoraščiai, knygos – buvo saugojama ir kruopščiai prižiūrima namų aplinkoje.

„Dabar matau, kad viskas įgijo naują gyvenimą. Kiek prisimenu, ta medžiaga labai daug keliavo. Pakeitėme daug butų, namų, ir per visą tą laiką archyvinė medžiaga, dokumentai judėjo kartu su mumis. Ir man dabar stebuklinga tai matyti kaip parodą, kurioje taip gražiai pasakojama apie mano tėtės ir apie mano senelių šeimą. Asmeniškai ačiū“, – parodos atidaryme sakė D. Lozoraitis.

Močiutės pamokos

Kalbėdama su „Kauno diena“, D. Lozoraitis apgailestavo, kad Kaune lankosi retai.

„Deja, Kaune apsilankau ne dažnai, o čia apsilankiusi kiekvieną kartą pagalvoju, kad turiu dažniau atvažiuoti ir ramiai pabūti“, – sakė D. Lozoraitis, atkreipusi dėmesį, kad Kaunas yra miestas, kuriame gyveno jos seneliai, būtent čia palaidoti ir jie, ir jos tėvas Kazys Lozoraitis, ir dėdė Stasys Lozoraitis.

D. Lozoraitis būtent Kaune ypač aiškiai supranta ir pajaučia savo šeimos gyvenimą neišdildomai paženklinusią misiją – veikti ir dirbti dėl nepriklausomybės.

Pakeitėme daug butų, namų, ir per visą tą laiką archyvinė medžiaga, dokumentai judėjo kartu su mumis.

Nors gimė ir augo Romoje, o motina Giovanna Pignatelli kilusi iš italų didikų šeimos, Lietuva visada buvo šalia šios Lozoraičių atžalos: K. Lozoraičio dukra gerai kalba lietuviškai – gimtosios tėčio kalbos išmokė močiutė Vincenta.

Kai jos tėvo, K. Lozoraičio, paklausė, kodėl jis nesijaučia romiečiu, jis paaiškino, kad jį tėvai mokė, jog jis čia yra laikinai, kad jis čia svetimšalis, – esą ateis laikas, ir jis sugrįš gyventi į Lietuvą.

Sodyboje: S. Lozoraitis vyresnysis su žmona sėdi virš rūsio Mato ir Petronėlės Matulaičių sodyboje Domeikuose su jų augintiniais. Mejerio Smečechausko / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Nepaliestas sovietmečio

Parodą „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“ rengę specialistai pabrėžia – su Lozoraičių pavarde susijęs šimtas valstybės istorijos metų.

Akcentuojama šeimos valstybinės reikšmės veikla: „Kelios šios šeimos narių kartos dirbo Lietuvai, rūpinosi jos klestėjimu – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940–1983) Stasys Lozoraitis vyresnysis, Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis. Juos jungė viltis gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo darbais prisidėti prie Tėvynės gerovės.“

Dirbti tautai pradėjo dar S. Lozoraičio vyresniojo tėvas. Motiejus Lozoraitis XIX a. pabaigoje pradėjo tautos žadinimo darbą. Jis buvo intelektualas, varpininkas, skatino viltį, kad Lietuva tikrai bus nepriklausoma ir suvereni valstybė. Jau Nepriklausomai Lietuvai dirbo jo sūnus S. Lozoraitis vyresnysis. Visi jie buvo tvirto charakterio, inteligentiški, intelektualūs.

1992 m. S. Lozoraitis jaunesnysis sugrįžo jau į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą ir 1993 m. kandidatavo į prezidento postą. Tai buvo pirmi rinkimai Lietuvos istorijoje, kai prezidentą rinko visa tauta.

S. Lozoraitis 1993 m. rinkimų kampanijos metu kalbėjo: „Aš Lietuvai dirbu keturiasdešimt metų. Aš nieko kito nedariau: aš nebuvau svetimos valstybės pilietis, aš neturėjau svetimos valstybės paso, aš neprisiekiau svetimai valstybei, aš netarnavau svetimoms valstybėms. Mano tėvai ir aš gimėm su lietuvišku pasu ir tokie likom iki šios dienos.“

Neišdrįso palaikyti?

Parodos atidaryme dalyvavęs Kultūros ministras Simonas Kairys atkreipė dėmesį į parodos rengėjų skatinimą pamąstyti ne tik apie tai, kas buvo, bet ir kas galėjo būti, jei Lietuvos prezidentu būtų tapęs S. Lozoraitis.

„Jis nelaimėjo rinkimų, tačiau galbūt svarbiausia yra tai, kad mes visi laimėjome Lietuvą. Ir šiame kelyje Lozoraičių dinastijos indėlis yra labai didelis“, – sakė ministras.

Kolegos: sugrįžęs į gimtinę S. Lozoraitis jaunesnysis daug bendravo su Vytautu Landsbergiu. Lozoraičių diplomatinės veiklos archyvo nuotr.

Jis prisiminė, kai dar būdamas moksleivis Telšiuose įsisuko į rinkimų kampaniją kovoje dėl prezidento posto tarp A. Brazausko ir Vakarų pasauliui atstovavusio S. Lozoraičio.

„Labai puikiai atsimenu 1993-iuosius, kai buvau devynerių metų jaunuolis ir mano šeima buvo aktyviai įsitraukusi į S. Lozoraičio rinkiminę kampaniją. Pamatysite parodos nuotraukose – man didžiausią įspūdį daro pats S. Lozoraitis jaunesnysis ir 1993 m. Lietuvos žmonės. Turbūt dalis žmonių ir neišdrįso palaikyti S. Lozoraičio vien dėl to, kad tas įspūdis pasąmonėje buvo gilus, nes taip atrodė žmogus arba taip galėjo atrodyti žmogus, kuris nepraleido 50 metų tamsiame sovietinės okupacijos tunelyje“, – dalijosi pastebėjimais ministras.

Anot S. Kairio, nenuostabu, kad okupantai nuolat siekė sunaikinti mūsų inteligentijos dvasią, Lietuvos protus ir talentus.

„Jie manė, kad taip galima nukirsti visas šaknis. Tačiau jie nežinojo vieno – gali atimti turtą, šeimą, bet kur kas sunkiau atimti kilmę, garbę ir viltį. Po 50 metų grįžęs į Lietuvą S. Lozoraitis pasakė: esu optimistas, nepavargęs, kūrybingas“, – garsiosios dinastijos atstovo gyvybingumu žavėjosi ministras.

Aiški misija

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinė direktorė Daina Kamarauskienė sakė, kad iš Lozoraičių pavyzdžio matome, ką gali nuveikti žmogus, tvirtai suprantantis savo misiją žemėje ir jokiomis aplinkybėmis jos neišsižadantis.

Tikslas: D. Lozoraitis būtent Kaune ypač aiškiai supranta ir pajaučia jos šeimos gyvenimą neišdildomai paženklinusią misiją – veikti ir dirbti dėl nepriklausomybės. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

1994 m. mirusio ir Vilties prezidentu dažnai vadinamo S. Lozoraičio credo buvo aiškus: kovoje už Lietuvą niekada nepasiduosime, jei reikia, pradėsime iš naujo, pradėsime nuo nulio ir eisime toliau.

Parodos rengėjai išryškino svarbią sąsają: Lozoraičių užsidegimas dirbti savo valstybei buvo persmelktas stipraus kultūros pajautimo, nes, pasak parodos organizatorių, būtent iš kultūros išplaukia autentiška tautos ir valstybės savastis.

Sovietams okupavus Lietuvą Lozoraičiai „įstrigo“ Romoje. Vieninteliam tikslui – darbui diplomatinėje tarnyboje – atsidėjo visa šeima. Užmegzti asmeniniai Lozoraičių ryšiai kultūrinės diplomatijos srityje padėjo skleisti žinią apie dar pulsuojančią Lietuvos gyvastį. Lozoraičiai tapo simboliu, kaip su nepalaužiama dvasia atstovauti Lietuvos laisvės siekiui laisvajame pasaulyje.

Išbandymai Lietuvoje

Vilties prezidento portretą papildo dabar jau primiršta, tačiau prieš tris dešimtmečius Lietuvoje didelį susidomėjimą visiems sukėlusi S. Lozoraičio sutuoktinė Daniela d‘Ercole-Lozoraitienė (1941–2010). Šiai moteriai buvo skirtas ne vienas tuometės „Kauno dienos“ puslapis.

Iš turtingos aristokratų giminės kilusi D. Lozoraitis dirbo viešųjų ryšių srityje. Turimi ištekliai leido jai gilintis į mėgstamą veiklą, atsidėti mecenatystei. Labai reikšmingas buvo jos rūpestis Lietuvos Respublikos pasiuntinybėmis Vašingtone ir Romoje. Danielos dėka į Lietuvą atvežti lietuvių diplomatijos istorijai itin svarbūs archyvai, ji rėmė diplomatijos ir tarptautinių santykių studijų programą. Sutuoktiniai Lozoraičiai siekė bendro tikslo: padaryti viską, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Tai buvo dramatiškas ir karčių nusivylimų bei išbandymų pateikęs kelias.

D. Lozoraitienė dienoraštyje rašė: „1993 metų Vasario 16 diena. Žaidimai baigti. Laimėjo A. Brazauskas su 60 procentų jam atiduotų balsų (...) Lietuva šiandien yra kaip ligotas žmogus, kuris neturėjo pakankamai drąsos pasikliauti nauju gydytoju, galinčiu jį išgydyti. Lyg būtų apimta Stokholmo sindromo, dar įtakoje tų, kurie yra kalti dėl visų blogybių ir nelaimių. (...) visada atsiminsiu šių apleistų ir šaltų laukų, kuriuos pravažiavome, liūdesį, dabar neįtikėtiną ir nepriimtiną atsilikimą, apleidimą skurde ir tuo pačiu metu orumą ir viltį, kuri vienu momentu, deja, tik vienu momentu, nušvietė tamsą.“

D. Lozoraitienės rašytame dienoraštyje prisimenamas niūrus ir šaltas „Draugystės“ viešbutis, kambarys kaip „ledainė“, neaiški nelegalaus verslo „ryklių kompanija“ viešbučio restorane („kur orkestras groja per garsiai, žmonės kalba per garsiai, ant stalų gausybė butelių“).

Dienoraštyje prisimenamos ir įtemptos, tačiau pakylėtos S. Lozoraičio kelionės po Lietuvą, žmonių palaikymas organizuojant pirmąją Prezidento rinkimų kampaniją.

Norėjosi verkti

D. Lozoraitienės dienoraščių fragmentus iš italų kalbos vertusi profesorė Vaiva Lesauskaitė su ištraukomis yra supažindinusi ir „Kauno dienos“ skaitytojus.

„Vakarienė „Metropolio“ restorane universiteto rektoriaus kvietimu. Salė labai graži su baisiais paveikslais, imituojančiais viduramžius. Stalas serviruotas rūpestingai ir elegantiškai. Vakarienė labai rafinuota ir turtinga (virtuvė sunki, bet subtili).“

„12 valandą išvykstame mašina į Kauną. Su mumis važiuoja Jura Končius, kad galėtų tęsti reporterės darbą. Po valandos kelionės atvykstame. Viešbutis „Lietuva“, geriausias praeityje ir dabar. Turėjo būti gražus. Juros prašymu mūsų laukia fotografas, kuris mus lydės, kol Bamo (taip šeimos rate buvo vadinamas S. Lozoraitis – red. past.) lankys svarbiausias vietas: savo namus, mokyklą, senelių namą ir t. t. Čia yra išlikę beveik viskas, bet kaip turi būti skaudu tokiems kaip jis, kurie atsimena visa buvus nauja, gražiai, švariai, elegantiškai, matyti, kaip visa sužalota ir pažeminta per tuos 50 metų. Suspaudžia širdį ir man norisi verkti. Žinau, kad bus atkurta, nes tai yra lietuvių prigimtyje, bet kiek laiko užtruks? Norėčiau turėti burtų lazdelę ir tada per akimirką viskas sugrįžtų į savo vietas. Mintis vaikiška. Metai ir laiko žaizdos nenusibraukia, kaip ir neišnyksta veido raukšlės.“

Parodoje: tarp eksponatų – diplomatų pasai ir kiti dokumentai, apdovanojimai, meno kūriniai ir kiti asmeniniai daiktai. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

S. Lozoraičio mirtis

1994 m. pavasarį 69 metų Stasį Lozoraitį staiga ir netikėtai pakirto ūmi liga. Tų metų gegužės pradžioje Lozoraičių namuose Romoje viešėjo turistai iš Lietuvos. Sode šeimininkai su svečiais gurkšnojo vyną. Buvo vėsoka. S. Lozoraitis atsiprašė esąs peršalęs. Išgėrė aspirino ir išėjo ilsėtis. Kitą rytą buvo dar blogiau. Gydytojas paragino pasitikrinti sveikatą. Gegužės 13 d. gauti atsakymai skambėjo negailestingai: kepenų vėžys, gyventi liko trys ar keturios savaitės.

Birželio 13 d. diplomatas mirė. Tuomet buvo prisimintas ir ne kartą viešai aptarinėtas nutikimas Vilniuje per pirmuosius nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidento rinkimus. 1993 m. vasario 14-ąją, lemiamą rinkimų dieną, kandidatas į valstybės vadovus S. Lozoraitis sunegalavo. Naktį žurnalistų kviestas švęsti, S. Lozoraitis pasakė, kad mielai tai padarytų, jeigu nebūtų apsinuodijęs kiaušiniais su majonezu iš „Draugystės“ viešbučio. Tuomet šis viešbutis buvo laikomas geriausiu. Jame gyveno garbingiausi šalies svečiai. Per rinkimų kampaniją jį pasirinko ir S. Lozoraitis su žmona Daniela.

Politiko gyvenimo palydovei D. Lozoraitis pusryčiai „Draugystėje“ niekada neišdilo iš atminties. Palaidojusi S. Lozoraitį našlė ir privačiai, ir viešai svarstydavo, kad jos gyvenimo draugas galėjo būti apnuodytas.

V. Adamkaus bendražygis

Anot Prezidento Valdo Adamkaus, S. Lozoraitis buvo visiškai nauja galimybė Lietuvos ateičiai, deja, tauta ja nepasinaudojo.

„Mes iš visų jėgų stengėmės Lietuvos žmonėms pristatyti naują viziją, naują požiūrį, suteikti tautai viltį. Tai buvo proga visu stiprumu pristatyti naują laisvės sąvoką. Dėl to S. Lozoraičiui ir prigijo Vilties prezidento titulas. Nors rinkimų nelaimėjome, tikėjome, kad ši kampanija suteikė impulsą laisvam žodžiui, atvėrė žmonėms laisvo pasirinkimo galimybes. S. Lozoraičio įnašas į Lietuvos ateitį tikrai labai didelis, ilgalaikis ir nesibaigė su jo gyvenimu", – prisiminimuose rašė Prezidentas V. Adamkus.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje V. Putvinskio gatvėje atidarytoje ekspozicijoje pristatomi asmeniniai Lozoraičių šeimos daiktai (nuo interjero iki aprangos detalių), muziejaus rinkiniuose saugomos dovanotos Lozoraičių šeimos meno kolekcijos kūriniai. Jų pačių darytos fotografijos atskleidžia, kaip diplomatų kasdienybė susipynė su darbine veikla, kai kultūrinė diplomatija tapo tiesiog gyvenimo būdu.

Paroda veiks iki vasario mėnesio.