Ir dar – su perspektyva. Štai Romoje šunų restoranas „Fiuto“ savo keturkojus svečius maitina iš dizainerių sukurtų dubenėlių. Ką jau kalbėti apie valgiaraštį, sudarytą drauge su dietologais: gal virto kiaušinio su trintais žirneliais ir fontinos sūriu, o gal žuvies su rikota ir cukinijomis?

Gal norėtume, kad jūsų keturkojis pažiūrėtų filmą specialiame seanse, kokius siūlo kino teatras Osle? Arba kad kur nors skristų ne narve lėktuvo bagažinėje, o komfortiškai salone, kaip siūlo šiemet pavasarį iš Londono į Niujorką pradėjusi skraidinti šunų oro linija. Tiesa, toji išskirtinė prabanga jų šeimininkams atsieina 8 tūkst. JAV dolerių į vieną pusę, bet ko gi nepadarysi dėl savo augintinio! Mūsų tautiečiai gal ir nesukrapštytų tokių pinigų, bet verčiausios pasaulyje valiutos – meilės – dosniai atseikėja.

Pasakymas „šuniškas gyvenimas“ šiandien labiau tinka žmonėms, kurie gyvena už skurdo ir orumo ribos. Šunys gyvena gerai.

„Ateikite į gimtadienį! Užsakiau tortą, bus vyno, alaus“, – gundo šventinėmis vaišėmis Marko „mamytė“, taip mėgstanti vadintis terjero šeimininkė (įdomu, kaip į tai reaguoja du jos sūnūs?). Ir tortas, ir vynas, ir alus – žinoma, specialiai šunims. Šunys juk – mūsų šeimos nariai. Vis dažniau – svarbiausi, nes statistika apnuogina baugią tiesą – daugėja jaunų šeimų, vietoj vaiko pasirenkančių auginti gyvūną.

Vienas policijos kinologas, paklaustas, ką turėtų žinoti šuns šeimininkas, pabrėžė, kad pirma ir svarbiausia taisyklė – nesužmoginti šuns. Šuns sužmoginimas reiškia, kad ne šuo tarnauja žmogui, o žmogus – šuniui. Atrodo, kad mums tai tinka ir patinka. Pas mus uodega nebe šunį, o šeimininką vizgina.