Čia laikas teka lėčiau

– Japonija, mūsų akimis, yra aukštųjų technologijų bei itin savitos kultūros šalis. Ar gyvendama Lietuvoje pasiilgstate jums įprastų dalykų?

– Kartais išties pasiilgstu. Čia pasigendu projekcinių žemėlapių kūrimo technologijų pramogų parkuose. Tokios yra Tokijuje, viename mano mėgstamiausių muziejų Japonijoje.

– Ar labai jaučiate kultūrinius skirtumus tarp Japonijos ir Lietuvos žmonių? Kuo jie pasireiškia?

– Japonijoje, ypač mano gimtajame Tokijuje, kasdien gyvenimas verda ir kunkuliuoja, tai – labai judrus miestas. Gyvendama Lietuvoje pagaunu save galvojančią, kad laikas čia teka kur kas lėčiau. Žmonės gatvėse vaikšto kur kas lėtesniu tempu, o ir visa aplinka yra tylesnė, ramesnė.

– Kaip prieš atvykdama į Klaipėdą įsivaizdavote gyvenimą čia? Ar jūsų lūkesčiai ir realybė labai skiriasi?

– Kažkodėl tikėjausi, kad čia bus dar ramiau, ir maniau, kad Klaipėdoje neturėsiu su kuo bendrauti. Realybė pasirodė esanti kiek kitokia. Kartais Klaipėdoje vyksta didžiuliai renginiai ir žmonių būna neįtikėtinai daug. Tiesą sakant, mano lūkesčiai prieš pradedant gyventi šiame mieste ir realybė nelabai ir skyrėsi.

Mane stebina, kad klaipėdiečiai nesuvaldo savo emocijos, kai pamato mano azijietišką veidą.

Stulbina praeivių reakcija

– Jums teko gyventi ir mokytis Vakarų Europoje. Dabar esate Europos pakraštyje, atokiau nuo šurmulio. Ko čia labiausiai pasiilgstate ar ilgitės?

– Labiausiai pasiilgstu saulės. Čia jos gerokai mažiau nei mano tėvynėje. Dar pasigendu nepažįstamų žmonių atvirumo. Kai gyvenau Vakarų Europoje, mano išvaizda gatvėse nieko nestebino, nesusidūriau su emocija, kai sutikę mane vietos žmonės nevalingai išreikšdavo nuostabą ar netikėtumą. Mane stebina, kad klaipėdiečiai nesuvaldo savo emocijos, kai pamato mano azijietišką veidą.

– Ar gyvenant Lietuvoje jums teko susidurti su susikalbėjimo problema? Juk ne visi mūsų žmonės moka anglų kalbą.

– Taip. Tokia bėda ne kartą mane ištiko maisto prekių parduotuvėse. Pagyvenusios pardavėjos nesuprato, ko aš prašiau, o aš nesupratau jų. Ne kartą mūsų nesusikalbėjimas vesdavo į aklavietę, nes viena kitą supratome klaidingai, bet galiausiai angliškai kalbantys žmonės man pagelbėdavo.

– Kas Klaipėdoje jus labiausiai stebina, o gal ir liūdina?

– Nustebau, kad čia taip šalta. Man tikrai čia trūksta šilumos, o ir stiprūs vėjai vis dar tampa netikėta staigmena. Vienas dalykas liūdina labiausiai – kai žmonės gatvėje su manimi sveikinasi kiniškai. Tai tikrai nemalonu. Labiausiai džiuginantis dalykas yra susitikimai su draugais.

Pasirinkimas: nors H. Akiyama mokėsi ir tradicinio japoniško šokio, galiausiai tapo klasikinio baleto šokėja. Asmeninio archyvo nuotr.

Kepti sušiai – ne japonų maistas

– Ar Klaipėdoje patyrėte kokių nors netikėtų atradimų?

– Tikrai patyriau. Nuostabu tai, kad čia galima nusipirkti daugybę neperdirbtų ir sveikų maisto produktų bei gaminių. Kalbu apie mėsą, kai gyvuliai užauginami naudojant tik natūralius pašarus, sūrį ir šviežias daržoves su ženklu „BIO“. Čia randu daugybę gaminių be glitimo, be laktozės, tinkamų keto dietai, kurie yra sveiki. Būdama šokėja rūpinuosi savo kūno ir mitybos balansu. Norėčiau rinktis kokybiškesnius maisto produktus ir nenoriu vartoti daug perdirbto maisto. Nes nežinau, kas tiksliai tai yra, ir kaip tai paveiks mano sveikatą. Kabant apie lietuvių maistą, man labai patinka kibinai.

– Ar jums teko susidurti su situacija, kai paaiškėjo, jog mūsų šalies žmonės turi neteisingą įsivaizdavimą apie gyvenimą Japonijoje?

– Taip, kai kurie dalykai kelia juoką. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse tokių patirčių turėjau. Pavyzdžiui, japonai nesuprastų tokio patiekalo kaip kepti sušiai. Tai nėra mūsų tradicinis maistas. Bet turiu pripažinti, kad jų skonis visai geras.

– Ko labiausiai pasiilgstate Lietuvoje?

– Ko gero, nenustebinsiu sakydama, kad ilgiuosi japoniško maisto. Kartu džiaugiuosi, kad čia bandoma perimti mūsų tradicinių sodų kultūrą. Lankiausi japoniškame sode Vilniuje, jis man labai patiko, tikrai gražus ir panašus į tradicinį sodą, kokį įprasta steigti japonams.

Darbas: klaipėdiečiai H. Akiyama (dešinėje) gali pamatyti ir naujausioje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytoje Ph. Glasso operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.

Močiutė mokė tradicinių šokių

– Įdomu būtų sužinoti, kodėl studijavote klasikinį baletą, o ne šokio meną, kuris yra artimesnis jūsų tradicinei kultūrai?

– Viskas paprasta, tiesiog, kai dar buvau maža mergaitė, man labiau patiko klasikinis baletas nei kitos šokio meno rūšys. Mano močiutė buvo Nihon buyou mokytoja. Tai yra tradicinė japonų šokių kultūra, kuri išsivystė iš ankstesnių laikų šokio tradicijų. Tiesą sakant, studijavau ir klasikinį baletą, ir Nihon buyou meną, bet vėliau pirmenybę ėmiau teikti klasikiniam baletui, dabar tai – mano profesija. Planuoju ir toliau šokti Europos teatruose.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Mano pomėgiai paprasti: mėgstu kavinėje atsigerti kavos, laisvą dieną namuose su draugais surengti vakarėlį, bendrauti su jais, mėgstu kepti sausainius.

– Ar Klaipėdoje sutinkate japonų? Galbūt žmonės iš jūsų šalies padeda jums čia apsiprasti?

– Nesu visiškai vieniša. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje šoka mano tautietė. Mieste esu sutikusi japonų studentų. Kelis kartus gatvėje nugirdau žmones kalbant japonų kalba, supratau, kad jie gyvena Klaipėdoje. Tai padeda jaustis ne tokia vieniša. Kol kas dar tik bandau priprasti prie gyvenimo Lietuvoje.

– Ar tėvai nesibaimina dėl jūsų saugumo, turint omenyje Lietuvos geografinę padėtį, juk esame netoli karo zonos?

– Nenoriu apie tai plačiau kalbėti, bet tikrai taip, jie būtent todėl dėl mano gyvenimo Lietuvoje ir nerimauja. Kai tik pradėjau dirbti Klaipėdoje, pirmojo mano teatrinio sezono pradžioje tėvai labai norėjo, kad grįžčiau. Kartu jie puikiai suprato, kodėl noriu šokti Europoje. Be to, šią vasarą jie apsilankė Klaipėdoje, o tai reiškia, kad jie nebemano, jog turėčiau grįžti namo.

– Į lietuvių kalbą yra išversta nemažai japonų autorių knygų, ypač mėgiamas visame pasaulyje populiarus Haruki Murakami. Ar kada nors teko sulaukti klausimų apie japonų rašytojus?

– Deja, ne, tokio pokalbio dar neteko vystyti. Turiu prisipažinti, kad ir pati nesu skaičiusi H. Murakami knygų, bet labai džiaugiuosi, kad lietuviai domisi japonų grožine literatūra. Labai tikiuosi, kad šis mūsų pokalbis klaipėdiečiams padės labiau pažinti vieniems kitus ir tapti glaudesne bendruomene.

Projektą „Klaipėdos žmonės“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.