Į šią erdvę, menančią tarpukario meninių-intelektualinių svetainių tradicijas, suburti mokėjo Vilius Ksaveras – kaip reta gyvas, aktyvus, įvairiausiomis gyvenimo spalvomis ir realijomis besidomėjęs žmogus. Namuose teko buvoti be menininko – tačiau drauge su jo dukra ir galerijos „Aukso pjūvis“ vadove Lolita Vyžintiene, jau planuojant dailininko išėjimo pirmosioms metinėms skirtą parodą.

Prisiminėme, kad visuomeniškai ir kultūriškai aktyvus Vilius Ksaveras „iš idėjos“, neatlygintinai, buvo įsitraukęs į kelių meno klubų Kaune veiklas, jų organizavimą, kuravimą ar vadovavimą. Dauguma ir šiandien žino apie klubų „Sfinksas“ (nuo 1994 m.), „Meno sparnai“, „Aqua-12“ parodas Kaune. Pats V. K. Slavinskas ypač vertino dar vieną savo projektą: nuo 1995 m. kasmet organizuotą parodą-konkursą „Atgimimas“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dienoms Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai paminėti.

Šiose parodose per beveik trejetą dešimtmečių yra dalyvavę daugiau nei 300 įvairių sričių menininkų, kurie eksponavo apie 4 tūkst. tapybos, skulptūros, grafikos, akvarelės, keramikos ir tekstilės kūrinių. Įgyvendinęs jam akivaizdžiai svarbias pilietiškumo ir tautiškumo, savanorystės ir demokratijos idėjas, V. K. Slavinskas įvairius veiklos barus fiksavo leidžiamuose kataloguose ir vaizdo medžiagoje. Susumuodamas savo paties gyvenimo ir kūrybos kelią, išleido ne vieną leidinį. Paskutinysis – 2021 m. paties sudarytas ir privačių rėmėjų ir draugų lėšomis finansuotas kūrybos albumas „Paslapties paukštės gaudymas“.

Iš šio leidinio teko sužinoti, kad menininku Vilius Ksaveras tapo ne iškart: pradžioje baigė tuometį KPI (dabar Kauno technologijos universitetas), dirbo audimo staklių remontininku, audėju, kino reklamos dailininku ir net pramoginių šokių kolektyvo vadovu. Prie dailės labiau priartėjo 8-ajame dešimtmetyje, kai lankė Kauno vakarinę dailės mokyklą. Menines aspiracijas vainikavo studijomis Vilniaus dailės akademijos Kauno vakariniame skyriuje – čia 1978 m. įgijo dekoratyvinės dailės dailininko (architekto) specialybę.

Autoportretas. / Organizatorių nuotr.

V. K. Slavinskas paveikslų nutapė itin daug. Tai impulsyvi, ryški, pasąmonės vaizdiniams atvira kūryba, kurioje stebina gebėjimas išsprūsti iš disciplinuojančios proto kontrolės ar konkrečių tematinių įvardijimų. Neatsitiktinai pats autorius apie savo kūrybą yra pasakęs, kad tai, „kas tampa pernelyg suvokiama, tas man mažiau patrauklu“. Čia menas pasirodo kaip žaismė, nesirūpinanti ataskaitomis ar reikšmingomis ištartimis, nefiksuojanti skirtumo tarp gėrio ir blogio. Dekoratyvokos stilistikos darbuose paprastai matomi žmonių, gyvūnų, paukščių, žuvų pavidalai, kurie neretai transformuojasi į sunkiai nusakomas būtybes, o šios tirpsta iki abstrahuotų vaizdų ir būsenų.

Tai impulsyvi, ryški, pasąmonės vaizdiniams atvira kūryba, kurioje stebina gebėjimas išsprūsti iš disciplinuojančios proto kontrolės ar konkrečių tematinių įvardijimų.

Paveikslų erdvė paprastai provokuoja nerealius, dinamiškai kintančius formų junginius, artimus vizijoms, sapnams, fantazijoms, – jie lyg debesys, nuolat keičiantys pavidalą ir reikšmes. Jų įvairovė pribloškia, jų skaičius nuneša – tad netgi menotyrinis reflektavimas čia kartais kelia iššūkių. Vaizdų srautas priešinasi konceptualesnei žiūrai, o autoriui būdingas decentralizavimo judesys, racionalų pažinimą kvestionuojanti pozicija nepadeda įprastai vizualinei skaitymo praktikai. Tapytojui artimas tradicinių paveikslo ribų ar komponavimo taisyklių peržengimas, siurrealistiška nuotaika prašosi mitologinio pasaulėvaizdžio apibūdinimo, stilistiškai susisiekiant su ekspresyvaus, abstraktaus ir siurrealistinio braižo formaliosiomis pakrantėmis.

V. K. Slavinskas, regis, tapo ne tik ir ne tiek ant drobės – jo potėpių tikslinis „objektas“ ir raiškos erdvė yra kažkur „už“. Tačiau „anas erdves“ suvokti esant yra tik pirmasis žingsnis. Dar tenka suvokti, kuriose erdvėlaikio koordinatėse vystosi mintis ar pasakojimas. Mat laisva teptuko migracija erdvėje ir laike ragina išeiti iš racionalaus kasdienės būties organizavimo būdo, kitaip pozicionuoti savo laikyseną autoriaus pasiūlytame pasaulyje.

Vizija II. 2020 m. / Organizatorių nuotr.

Verta prisiminti paties menininko žodžius: „Mane vis labiau pradėjo vilioti besikeičiantis būties ir aplinkos suvokimas, kuris atsispindi daugiau pasąmonėje, o ne konkrečioje realybėje.“ Arba: „Savo ieškojimuose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį ir sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją.“

Laisva menininko laikysena, konflikto tarp formos ir spalvos, erdvės ir linijos neakcentuojanti raiška patraukė ne vieną jo tapybos mėgėją. V. K. Slavinsko gebėjimas mėgautis kūrybos žaidimu ir siekimas dalytis jo džiaugsmu, net savotišku katarsiu yra patrauklioji jo kūrybinės raiškos dalis. Kaip ir atskiro kūrinio neišbaigtumas, viliojantis galimu išsipildymu kitame darbe. Tapytojo dukra yra pastebėjusi, kad ne vienas žmogus, įsigijęs tėčio paveikslą, vėliau perka dar ir dar vieną – tarsi tikėdamasis, kad šis naujasis atneš lyg ir pažadėto, laukiamo išsipildymo šventę...

Vis dėlto ne visuomet lengva būti nešamam kito fantazijų. Tad atsiduriama suvokimo ir pasirinkimo kryžkelėje: arba leistis būti įtraukiamam vaizdų amorfiškumo ir nuolatinės transformacijos, pasitikint nešančios tėkmės tiksline lokacija. Arba imtis konceptualizavimo, žvilgsnio struktūravimo, kūrinių skaičiaus dozavimo. Čia mintyje iškyla Antikos graikų įvestas apoloniškos ir dionisiškos kūrybinės skirties pjūvis. Apoloniškai raiškai būdinga logiška struktūra ir aiškios formos, išreikšta vertybinė pozicija, paprastai susijusi su šviesos ir dangaus sfera. Tuo tarpu dionisiškoji kūryba – gaivališka ir nedisciplinuota, amorfiška, nebijanti kontakto su požemių ir chaoso jėgomis. Ji siūlo pasirinkimą – sąmonė ar pasąmonė? V. K. Slavinsko atveju tai būtų: sunkiai šifruojami, bet vis dėlto įskaitomi „laiškai savo amžininkui“ ar, anot Vilijos Čiapaitės, „įslaptintos vizijos“, kur nyksta ribos tarp žmogiškojo prado ir pirmykštės būties, tarp šiandien ir „bet kada“.

Organizatorių nuotr.

Laiko perspektyvoje šio pasirinkimo svarba gali ryškėti vis labiau. Padėdama surasti V. K. Slavinsko tapybos vietą nevienalytėje lietuviškosios dailės panoramoje. Arba suteikdama erdves, kur galima pasivaikyti fantazijos paukštes mitologijos sėklomis apibarstytose debesų ganyklose.

Kas? Paroda „Iškeliavau su paukščiais“, skirta dailininko V. K. Slavinsko (1943–2023) atminimui.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veiks nuo lapkričio 23 d. iki 2025 m. sausio 10 d.