„Kalbant apie šį atvejį, tai aukščiausio lygio politiniai vadovai anksčiau aiškiai komunikavo, jog tai yra ypatingos svarbos projektas Lietuvoje. Tačiau matosi, kad ties tuo darbai ir pasibaigė, nes tiesiog nevyko elementari politinė vadyba“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo L. Savickas.

„Tinkama vadyba reikštų, kad paskirtas konkretus atsakingas asmuo, žiūrima proaktyviai ir stebima ar visi žingsniai atitinka terminus, nekyla kažkoks tarpinstitucinis nesusikalbėjimas“, – tvirtino jis.

Anot politiko, jei jis taps ministru, atvejo vadybininkų pozicijas kurs remdamasis „Investuok Lietuvoje“ agentūros modeliu.

„Mes Lietuvoje turime puikai veikiančią agentūra „Investuok Lietuvoje“, kuri iš tikrųjų atidirbusi kokybišką investuotojo aptarnavimo kelią ir procesą. (...) Jie tarpininkauja ieškant sprendimų su infrastruktūros įmonėmis, su reguliuotojais, su savivaldybėmis, su visais su kuo reikia. Ir akivaizdu, kad tą patį standartą pritaikius šiuo atveju, turėtume visai kitą situaciją“, – tvirtino jis.

Ketvirtadienį kadenciją baigianti premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad stebėti „Teltonikos“ situacijai ir spręsti problemas buvo paskyrusi asmenį iš savo komandos. Tačiau L. Savickas nemano, kad toks pavyzdys parodo, jog vadybininko paskyrimas būtų neveiksmingas.

„Teko pačiam dirbti tiek „Investuok Lietuvoje“, tiek S. Skvernelio Vyriausybėje. Ir turėjome ne vieną didelį ir stambų projektą, kur taikėme tokią priežiūrą iš Vyriausybės kanceliarijos ir premjero komandos. Ir tie projektai buvo sėkmingai įgyvendinti. Tad gal pats modelis nėra blogas, bet trūko kompetencijos, pakankamo proaktyvumo ar gebėjimo ieškoti kompromisų, nelaukiant, kol pats investuotojas skelbs apie projekto kritinę situaciją“, – aiškino L. Savickas.

Interviu metu L. Savickas taip pat kalbėjo apie tai, kaip reiktų mažinti biurokratijos, kraunamos verslui, apimtis, reguliacijos peržiūrėjimą, poreikį sulyginti sąlygas nustatytas Lietuvos ir užsienio verslui. Be to jis įvertino Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veiklą per paskutinius 4 metus bei išskyrė ministrės Aušrinės Armonaitės vykdytus darbus, kuriuos reikės tęsti.

– Pradėkime nuo „Teltonikos“ skandalo. Per šią savaitę išaiškėjo labai daug detalių apie institucijų veiksmus, kaip buvo komunikuojama ar nekomunikuojama. Kaip šią situaciją vertinate dabar? Ką reiktų daryti, kad tokie atvejai nepasikartotų?

– Čia iš tikrųjų yra labai svarbios dalys, kurias siūlyčiau vertinti atskirai. Abi jos yra skandalingos.

Kalbant apie šį konkretų atvejį, tai aukščiausio lygio politiniai vadovai anksčiau aiškiai komunikavo, jog tai yra ypatingos svarbos projektas Lietuvoje. Tačiau matosi, kad ties tuo darbai ir pasibaigė, nes tiesiog nevyko elementari politinė vadyba.

Tinkama vadyba reikštų, kad paskirtas konkretus atsakingas asmuo, žiūrima proaktyviai ir stebima ar visi žingsniai atitinka terminus, nekyla kažkoks tarpinstitucinis nesusikalbėjimas. O jeigu kyla, turi būti šaukiami tarpinstituciniai pasitarimai, o ne numesta viskas pačiam investuotojui.

Akivaizdu, kad tos problemos kaupėsi. Nes tik po to, kai investuotojas viešai paskelbė, kad nematydamas kur dėtis svarsto apie projekto stabdymą, greitai visi susirinko, atsirado sprendimai ir pradėta judėti į priekį.

Tačiau antrasis, ne ką mažiau skandalingas, aspektas yra susijęs su tuo, kaip Lietuvos investicinė ir konkurencinė aplinka atrodo tarptautinėje erdvėje. Kaip apie Lietuvą dabar pagalvos kiti investuotojai, kurie yra ne tokie dideli? Nes akivaizdu, kad biurokratinės klumpės yra dar didesnės tiems mažiesiems investuotojams, kurie nesugeneruoja dėmesio.

– Galbūt jau planuojate kažkokius specifinius veiksmus?

– Akivaizdu, kad reikės sistemiškai peržiūrėti mūsų reguliacinę aplinką. Žinoma, peržiūros procesas yra nesibaigiantis, nes konkurencinė aplinka yra pastoviai kintanti, o kitos valstybės stengsis atrodyti patraukliau.

Pačiam teko darbuotis ankstesnėje Vyriausybėje vicekancleriu. Ir teko tuo metu kuruoti temas, susijusias su verslo aplinkos reguliavimu. Ir tada turėjome išsikeltą tikslą, kad mūsų verslo aplinka būtų viena stipriausių regione. Tą ir pavyko padaryti. Trumpinome įvairiausias procedūras, kur tik įmanoma darėme, kad jos vyktų paraleliai, spartinome sprendimų priėmimą, siekėme vieno langelio principo.

Visa tai buvo daroma nuosekliai keturis metus, tą reikės daryti ir ateinančius keturis, nes kitaip turėsime situaciją, kad ne tik dideli, bet ir vidutiniai ir maži investuotojai susidurs su perteklinėmis kliūtimis. O visa tai veda prie akivaizdžių problemų – Lietuvoje nebus kuriamos aukštos pridėtinės vertės darbo vietos.

Nereikia vienareikšmiškai sakyti, kad visos institucijos elgiasi vien tik blogų kėslų vedamos.

– Anksčiau paminėjote, kad ši situacija gali siųsti signalą užsienio investuotojams. Pats Arvydas Paukštys užsiminė, kad gavo kvietimų iš JAV ir Italijos, bet pasirinko Lietuvą, nes yra lietuvis. Tai ar šis skandalas neigiamai paveiks Lietuvos įvaizdį tarp užsienio investuotojų?

– Mes negalime paneigti, kad nebekonkuruojame kaip pigios darbo jėgos šalis. Tai reiškia, kad rungiamės su valstybėmis, kurios gali pasiūlyti konkurencingas verslo aplinkas, greitas procedūras, stiprias pagalbos priemones. Turime atsakyti tuo pačiu. Vienas geriausių to būdų – užtikrinant įstatymų logiškumą ir procedūrų greitį.

Kiekvienas investuotojas mums svarbus, dėl kiekvieno turime konkuruoti. Tai, kad jiems yra siūlomos galimybės kitose šalyse, neturėtų mūsų gąsdinti, bet Lietuva turi demonstruoti, jog ja galima pasitikėti.

Jei sakome, kad Lietuvoje galima gauti tam tikrą leidimą, vykdyti žemės ploto funkcijos pakeitimo procedūrą ar suderinti projektą dėl infrastruktūros per kažkiek mėnesių, tai turime užtikrinti to padarymą. Kitu atveju griūna pasitikėjimas valstybe.

Dabar bus labai svarbu grąžinti pasitikėjimą.

– A. Paukštys pirmadienį teigė, kad „Teltonikos“ projektas gali būti tęsiamas, bet paminėjo, jog nauja pabaigos data – 2032 m., o ne 2028 m. Tuo metu Prezidentūra tvirtina, kad reikia užtikrinti, jog projektas vyktų greičiau. Ar manote, kad įmanoma projektą pagreitinti?

– Visuomet reikia suvokti, kad sprendimai dėl privataus investicinio projekto yra paties investuotojo. Valstybė, ministerija, institucijos daro tik tai, kas jų rankose.

Šiandien matome, kad biurokratija parklupdė investuotojo ambiciją greitai ir sparčiai vystyti projektą. Yra gaila ir apmaudu dėl tokios situacijos. Bet dabar darysime viską, kas įmanoma, kad sudarytume tokias sąlygas, kuriose ambicingi verslininkai galėtų įgyvendinti projektus. Ir jei tai lems, kad projektai vėl pagreitės, tuo galėsime pasidžiaugti.

– Bet jei kalba eina apie tai, kad projekto greitis priklauso nuo institucijų ar valstybės bendrovių, ar tai nekeičia galimybių paveikti sprendimus? Ar jau ne jūsų rankose tai būtų?

– Ekonomikos ministerija yra labai horizontali. Ir kai kalbama apie investicinę aplinką. iš tikrųjų mes liečiame daugybę sričių, nes jokia įmonė negali veikti be gerai paruoštų specialistų, tad atsiremiame į švietimą. Žinoma jokia gamybos įmonė neveiks be patikimo elektros tiekimo. Tai akivaizdu, kad ryšys su energetikos sritimi yra svarbus.

Tad tokia yra realybė, kad reikia tartis su kitais ministrais ir geranoriškai ieškoti sprendimų.

– Yra truputį kritikos iš politikų, kad šioje situacijoje matomas per siauras kai kurių institucijų ar valstybės bendrovių veikimas. Ar įmanoma užtikrinti, kad jos plačiau matytų kontekstą?

– Nereikia vienareikšmiškai sakyti, kad visos institucijos elgiasi vien tik blogų kėslų vedamos. Akivaizdu, kad jos turėjo omenyje savo asmeninius uždavinius ir jais vadovavosi. Būtent čia atsiranda politinės lyderystės svarba. Ir kai susikerta kelios skirtingos veiklos sritys, ir ant tos sankirtos yra investuotojas, labai svarbu susodinti skirtingų institucijų vadovus ir operatyviai rasti, kaip sprendžiame situaciją. 

Žinoma norėtųsi, kad šie klausimai spręstųsi patys. Bet matome, kad ne visada gaunasi.

– Tas atstovų susodinimas prie stalo ir užtikrinimas, kad jie kalbėtųsi, ar čia būtų pareiga atvejų vadybininkų, apie kuriuos esate kalbėjęs?

– Taip. Mes Lietuvoje turime puikai veikiančią agentūra „Investuok Lietuvoje“, kuri iš tikrųjų atidirbusi kokybišką investuotojo aptarnavimo kelią ir procesą. Ir jie laikosi aukščiausių standartų, siekdami užtikrinti, kad investuotojo kelias Lietuvoje būtų kuo sklandesnis.

Jie tarpininkauja ieškant sprendimų su infrastruktūros įmonėmis, su reguliuotojais, su savivaldybėmis, su visais su kuo reikia. Ir akivaizdu, kad tą patį standartą pritaikius šiuo atveju, turėtume visai kitą situaciją.

– Galbūt palieskime specifinį atvejį. Vėjo jėgainių vystytojai sako, kad 4 mlrd. eurų vertės investicijos gali būti prarastos dėl „mažųjų erelių rėksnių“ apsaugos. Jie teigia, kad daug zonų yra apribotos dėl kitų priežasčių, likusios tos, kur yra tų paukščių. Ar ir tokiais atvejais matote, kad vadybininkai galėtų kažkiek padėti?

– Čia norėtųsi, kad mes turėtume kuo geriau išspręstą teisės aktų sistemą, kuri aprašytų, kaip greitai yra derinami aspektai, kai yra ginčas tarp ekonominės plėtros projekto ir aplinkosaugos. Jei sistema būtų greita, tai tokios problemos nekiltų.

Ir didžiausias prioritetas bus, ką ir premjeras Gintautas Paluckas sakė, turėti tam tikrą geresnio reglamentavimo komisiją prie Vyriausybės, kuri imsis tokio tvarkymo. O iki tol reikės peržiūrėti visus investicinius projektus, ir jei jie susiduria su tam tikromis problemomis, ieškoti sprendimų.

– Paminite, kaip atvejo vadybininkai gali padėti projektams. Bet premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad savo komandoje tokį atsakingą žmogų „Teltonikos“ atvejui turėjo. Ar tai neparodo, kad vieno atsakingo žmogaus neužtektų?

– Kiekvienas atvejis yra unikalus. Teko pačiam dirbti tiek „Investuok Lietuvoje“, tiek Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje. Ir turėjome ne vieną didelį ir stambų projektą, kur taikėme tokią priežiūrą iš Vyriausybės kanceliarijos ir premjero komandos. Ir tie projektai buvo sėkmingai įgyvendinti.

Tad gal pats modelis nėra blogas, bet trūko kompetencijos, pakankamo proaktyvumo ar gebėjimo ieškoti kompromisų, nelaukiant, kol pats investuotojas skelbs apie projekto kritinę situaciją.

– „Teltonikos“ situacijoje negalime pamiršti ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Yra teigiančių, kad ji nepadarė pakankamai. Ministrė ir jos komanda teigia, kad darė viską, ką galėjo. Koks jūsų vertinimas?

– Politikoje labai dažnai mėgstama ieškoti kaltų. Aš ieškau sprendimų. Ir objektyviai galime pasakyti, kaip buvo.

Visi matėme, kad investuotojas viešai paskelbė situaciją, jog projektas stabdomas, nes nepavyksta rasti sprendimų dėl kritinės svarbos infrastruktūros ir žemės tvarkos pakeitimų. Tai akivaizdu, procesas buvo nesuvaldytas. Tuomet telieka žiūrėti į priekį.

Ir šiai ministerijai pagrindinis galimybių langas yra dabar, nes retai būna, kad tiek viešo dėmesio skiriama investuotojams, jų projektų problemoms. Tai unikali galimybė, kuria svarbu pasinaudoti sutelktai ieškant sprendimų. Tai tikrai esminis uždavinys.

– Apie šią ministeriją pakalbėkime ir bendriau. Kaip įvertintumėte paskutinius 4 jos darbo metus?

– Ankstesnėje kadencijoje pradėjome inovacijų reformą, kurios vienas ryškiausių elementų buvo Inovacijų agentūros sukūrimas. Tačiau, kadangi tai atsirėmė į kadencijos pabaiga, buvo priimtas sprendimas palikti institucijos suformavimą kitai kadencijai. Tai labai džiugu, kad buvo tęstinumas ir Aušrinė Armonaitė įgyvendino projektą iki galo ir mūsų pradėta inovacijų reforma baigta.

Tai nėra visiškai baigtas procesas ir reikės skirti dar daug dėmesio agentūrai ir jos keliamiems tikslams. Nes mūsų ekonomikos transformacija link aukštesnės pridėtinės vertės yra kritiškai svarbi.

Kiti tęstiniai darbai būtų susiję su tuo, ką pradėjome ankstesnėje kadencijoje kurdami „žaliuosius koridorius“ stambioms investicijoms. Tai pasiteisino ir sukūrė galimybę sukurti palankią reguliacinę aplinką Lietuvos ar užsienio investuotojams. Ir tai buvo toliau plėtojama per šią kadenciją.

Tolesnė laisvųjų ekonomikos zonų ir pramonės parkų plėtra yra tiesiog būtinybė. Prieš 10-15 metų mums atrodė, kad šios pramonės zonos nežinia ar užsipildys, bet kai kur jos jau beveik 100 proc. pilnos ir reikalauja ženklios plėtros, kad galėtume pateikti kokybiškus žemės plotus mūsų ateities investuotojams.

Turime matyti kuo daugiau pramonės ir gamybos regionuose ir kuo daugiau aukštesnės pridėtinės vertės darbų. Ir tai augins mūsų ekonomiką toliau, ko reikia norint tenkinti valstybės poreikius.

– Minėjote, kad reikės peržiūrėti svarbių projektų vykdymą. Kaip tai įsivaizduojate?

– Mano paties patirtis viešame sektoriuje buvo pagrįsta dialogu. Niekada nesigąsdinau pokalbio su verslininkais ir jų asociacijomis tam, kad realiai aptarti jų projektų situacija, to problemas. Nes tik taip galima užtikrinti, kad projektas būtų laiku įgyvendinamas. Tai manau, kad pačioje pradžioje reikės nemažai susitikimų, kad išklausyti situaciją, pamatyti paveikslą, o tada spręsti ginčus su institucijomis.

– Ar jau numanote, kokius gal teisinius pakeitimus reikėtų padaryti siekiant tokio tikslo?

– Detalizuotis į konkretesnius žingsnius būtų ankstyva. Konkretūs pakeitimai, norint sėkmingo priėmimo, turės būti suderinti su koalicijos partneriais. Tai svarbu šiuo metu kalbėti apie principines nuostatas, o kai ateis laikas eisime prie konkretikos.

– Kokiais principais tada remsitės. Kažkiek minėjote, bet gal galėtumėte pakalbėti plačiau?

– Peržiūrint teisės aktus yra keli principai, kuriais galima vadovautis. Jais vadovaujasi ir tarptautiniai verslo indeksai, kurie vertina šalies konkurencingumą, į kurį atsižvelgia investuotojai.

Tai vienas momentas yra procedūrinių žingsnių, kuriais siekiama sprendimo, pavyzdžiui infrastruktūrinio, peržiūra. Tuomet skaičiuojame, ar galime mažinti nuo 5 žingsnių iki 3. Ar galbūt galima daryti 2 žingsnius paralelėje. Ir naudojantis tokiais principais galime sumažinti procedūrų skaičių ir užtikrinti jų trumpėjimą.

Aš į situaciją žiūriu labai ramiai.

Investuotojai labai dažnai susiduria vilkinamomis procedūromis. Tai reikės surasti, kaip būtų galima išvengti situacijų, kai numačius atsakymo į kreipimąsi terminą, institucija atsako bendrovei paskutinę dieną ir prašo patikslinti. Nes tokiu būdu iš naujo skaičiuojamas terminas, yra stumdomas procesas. Šiuo aspektu taip pat reikės ieškoti sprendimų, kad įstaigos negalėtų piktnaudžiauti .

– Iš kitos srities klausimas. Lietuvos investuotojai, tai girdėjome ir iš A. Paukščio, mano, kad preferencija suteikiama užsienio investuotojams. Kalbama, kad jiems atveriami koridoriai, sutrupinami procesai. Ar tai problema, kurią reiktų taisyti?

– Čia reikės reikšmingų ir esminių sprendimų. Nes turime nustoti manyti, kad dėmesys ir priemonės turi būti skirtos užsienio investuotojams, kažkaip atskirai žiūrint į Lietuvos investicinius projektus. 

Nepriklausomai nuo, to ar stambus investuotojas iš Lietuvos ar užsienio, turime taikyti aukščiausią standartą ir pagelbėti jo kelyje į sėkmingą įgyvendinimą. Tikrai artimiausiu metu, jei atsakomybė būtų patikėta, tai realizuočiau, kaip vieną iš prioritetinių darbų.

– Toliau apie stambesnio verslo problemas. Lietuvos pramoninkai teigia, kad nepakanka tų investicijų tolimesnei plėtrai, aukštos vertės darbo vietų kūrimui. Ar reiktų skirti tokios pagalbos daugiau?

– Jei ką tik kalbėjome apie ypatingai dideles investicijas, kur reikia naikinti takoskyrą tarp Lietuvos ir užsienio kapitalo, tai reikia nepamiršti ir to, kad mūsų šalyje didžioji dalis verslo yra smulkus ar vidutinis.

Žvelgiant į ateinančią kadenciją, didelis dėmesys turėtų būti skirtas smulkiam ir vidutiniam verslui. Ir šiuo aspektu reiktu numatyti visą spektrą priemonių skirtų orientuotis į aukštesnės pridėtinės vertę gamybą.

– Paskutinis klausimas. Prieš truputį daugiau nei 4 metus taip pat buvo idėja jus paskirti į ekonomikos ir inovacijų ministro postą. Tuo metu prezidentas G. Nausėda sakė, kad galbūt laikas ne tas, trūksta patirties. Ar nebijote tokios reakcijos dar kartą?

– Aš į situaciją žiūriu labai ramiai. Mano politinė bendruomenė išreiškė pasitikėjimą manimi, o premjeras teikė mano kandidatūrą. Esu pasiruošęs atsakyti į visus galimus klausimus, išdėstyti prioritetus. Jei matysime bendrą matymą, tai esu pasiruošęs per 4 metus juos įgyvendinti.