Šis žemėlapis svarbus daugeliu aspektų. Antai visas didžiųjų miestų penketukas yra žalias, Kauno – ir visa apskritis. Pradelstų skolų lygis šiose vietovėse yra žemas. Tai rodo, kad ten, kur uždirbama pakankamai pajamų, kur jos įvairiais rodikliais lenkia Lietuvos vidurkius, yra sąlygos žmonėms skolintis, tačiau atsakingai.

Tai ir yra atsakymas, kaip sutvarkyti skolininkų bėdas, ypač tais atvejais, kai vengiama mokėti vaikams alimentus ar atsiskaityti su valstybe, kuriai trūksta kiekvieno milijono eurų. Pirmiausia turi augti gyventojų pajamos, o, joms didėjant, pradelstų skolų lygis turi mažėti.

Problemos prasideda regionuose, ypač esančiuose pasienyje ties Rusija ar Baltarusija. Matyti, kad ten skiriamos įvairios baudos už įvairias veiklas, ir greičiausiai ne vien už eismo taisyklių pažeidimus, bet ir už nelegalių prekių pervežimą ir panašius dalykus. Kai tūkstančiui gyventojų tenka 456 pradelstos skolos, o kai kur – net 900, tai yra didžiulė problema.

Ką daryti su šiais regionais? Pirmiausia teisiškai, mechaniškai ir techniškai apriboti nelegalių prekių judėjimą pasienyje, kad žmonės nebegalėtų toliau užsiimti tokiomis veiklomis. Atrodytų kaip idealus pasaulis, kurį sukurti labai sudėtinga, bet, kovojant su šiuo reiškiniu, skolų, baudų ir panašių sankcijų būtų tikrai mažiau.

Antra, didžiųjų miestų pavyzdys rodo, kad daugiausia įtakos turi pajamos, tik kaip jas padidinti regionuose? Atsakymas aiškus – reikalingos investicijos. Kai tik ateina didelės gamyklos, pajamų lygis atitinkamoje vietovėje netrukus pakyla.

Fabrikų ar paslaugų centrų pritraukimas ne tik leistų pakelti bendrą gyvenimo lygį ar vidutinį atlyginimą konkrečiame rajone, bet ir spręsti skolų problemas. Galbūt ne tiems, kurie nemoka piktybiškai, bet tiems, kurie neturi pakankamos kvalifikacijos, užtat turi skolų ir taip atsiduria savotiškuose spąstuose. Reikia išjudinti šį ratą – didinti pajamas per investicijas, kurios būtų paskirstomos kaip įmanoma plačiau.

Didesnės pajamos reiškia ne tik tai, kad žmogus gali susitvarkyti savo finansus. Tiesiog, joms augant, būti skolingam arba likti šešėlyje tampa nepatogu. Kai aplink auga pajamos ir kyla bendras gyvenimo lygis, to asmens, kuris dirba nelegaliai ar turi pradelstų skolų, gyvenimo kokybė, palyginti su kitais, menksta.

Tokioje visuomenėje nepatogu likti šešėlyje, nepatogu nešiotis daug grynųjų pinigų ir dairytis pro petį atsiskaitinėjant, ar kas nemato, nepatogu įsigyti geresnį būstą ar automobilį, nes arba negali to padaryti, arba turi pirkti iš šešėlinių pajamų.

Tarp gero gyvenimo ir gyvenimo šešėlyje negali būti lygybės ženklo.

Beje, neteisinga teigti, kad nelegalus darbas klesti dėl skolų. Nelegalus darbas gimdo skolininkus, kurių požiūris į asmeninius finansus, yra labai jau „kūrybiškas“.

Problemos prasideda regionuose, ypač esančiuose pasienyje ties Rusija ar Baltarusija.

Lietuvoje mes turime apie 120 tūkst. ilgesnį laiką nedirbančių žmonių, trečdalis iš jų tokie, kurie keičia darbą, kvalifikaciją, ieško savęs. Tik likusieji yra ilgalaikiai bedarbiai, galimai turintys skolų, gyvenantys iš socialinių išmokų ir, greičiausiai, užsiimantys nelegaliu darbu. 40 tūkst. nėra labai daug visos Lietuvos mastu, tačiau blogiausia, kad šis skaičius nesikeičia jau nemažai metų.

Vis dėlto Lietuva finansiniu atžvilgiu stiprėja, per pastaruosius 8–9 metus atlyginimai kasmet augdavo dviženkliais skaičiais. Statistinio vidutinio žmogaus gyvenimo lygis akivaizdžiai kyla, tačiau ne tokių, kurie vengia atsiskaityti su kreditoriais, nuolat aiškinasi, kad kuo mažiau būtų atskaičiuota nuo jų pajamų skoloms grąžinti, visiems pridarydami daug darbo, už kurį dažnu atveju niekada nebus atsiskaityta.

Kita vertus, matant, kad aplinkinių gyvenimas gerėja, gali pasikeisti ir šių žmonių požiūris. Ypač jei augs tiek jų, tiek aplinkinių pajamos.