Šokių treneriai Jūratė (77) ir Česlovas (77) Norvaišos susipažino dirbdami medikais, o vėliau, kaip tuomet sakė kai kurie konservatyvūs kolegos gydytojai, „šokiais sutepė baltus chalatus„. Medicinos institute dėstytojavusią medicinos mokslų daktarę ir sanatorijos vyriausią gydytoją užbūrusi aistra šokiui lėmė atsisveikinimą su gydytojų karjera, o pasauliui padovanojo Lietuvos vardą garsinantį kolektyvą „Sūkurys“.

- Ką jums reiškia meilės diena? –paklausėme ponios Jūratės.

- Tai svetimkūnis Lietuvai. Mes turime daug gražių tradicijų, kurias pamirštame. Ar dovanojame dovanas? Ne, mes nebūtinai laukiame progos, kad galėtume dovanoti. Tiesiog jei žinome, kad kažko reikia ar žmogui norisi, atrandame galimybę nupirkti ir pradžiuginti.

- Ponas Česlovas yra sakęs, kad vestuvių žiedai – vergovės simbolis, kad ištikimybės, meilės ir pagarbos jums niekada nereikėjo įrodinėti. Pritariate vyrui? Gal turite kitą jūsų meilės simbolį?

- Taip, toks jo požiūris. Aš pradžioje gal ir kitaip galvojau, bet vėliau supratau, kad tai logiška – žiedas gi yra grandinės dalis. Žinote, mes skeptiškai vertiname tuos daiktinius simbolius. Mums svarbesnis dvasinis ryšys, esame draugai, kurie vienas kitam padeda keliauti per šį pasaulį.

- Jūs buvote sėslesnė, jis mėgo aktyvesnį laisvalaikį. Jūsų pomėgiai skyrėsi ir tik vėliau atradote tą vieną bendrą – šokį. Kaip pavyko rasti kompromisus?

- Jeigu du žmonės sukuria šeimą, jų funkcija yra vienam prie kito derintis ir rasti bendrą vardiklį. Reikia ieškoti bendrų susilietimo taškų, o paskui pamatai, kad ir tau pasidaro įdomūs jo pomėgiai, o jam – tavo. Bet, žinoma, reikia duoti ir šiek tiek laisvės. Tarkime, vyras mėgsta kovinius filmus, trilerius, o aš ne. Bet aš netgi skatinu, kad jis su anūku eitų, žiūrėtų, o aš einu į kitą filmą arba lieku namuose.

- Labai daug moterų jums pavydėjo ir net to neslėpė... Kaip reaguodavote?

- Žinote, kiekviena moteris truputį yra pavydi, bet iš kitos pusės aš džiaugdavausi, kad turiu tokį vyrą, kurio visos moterys nori! Jaučiausi pranašesnė. Tuo labiau, kad vyras mane išmokė nepavydėti. Tiesiog savo pavyzdžiu, nes į mano kavalierius jis reaguodavo santūriai. Jis irgi truputį pavydėjo, bet labai kultūringai, tiesiog ,,nuduodavo", kad nepastebi. Bet aš tai matydavau, kad jis čia taip gudriai veikia - be jokių skandalų...

- Iš šalies atrodo, kad jūsų šeimoje apskritai neegzistuoja joks pyktis, tai tiesa?

- Mano Česlovas yra labai tolerantiškas. Aš pati esu cholerikė, kartais taip įsiliepsnoju, sprogstu, bet per porą minučių praeina. Kaip medikas jis puikiai žino, kad ta adrenalino koncentracija labai greitai susinormalizuoja, išlaukia porą minučių mano kartais tokį karštą pliūpsnį – ir aš jau pamiršau, ir jis pamiršo... Žinote, tai kasdienės situacijos, kai vyras kažkur ne ten daiktą padėjo... Ne taip lėkštę išplovė... Tai mes, moterys, ir sproginėjam taip kartais...

- Lyginant su jūsų jaunystės laikais... Ką manote apie dabartinio jaunimo santykius?

- Anksčiau mes neįsivaizdavome, kad iki vedybų pora gali gyventi kartu - buvo nepadoru. O dabar tai natūralu ir mes manome, kad tai gal labai gerai, kad jaunuoliai kartu pabūna buityje ir pamato vienas kitą visai kitoj aplinkoj. Būtent buities aplinkoj, kurioje reiks visą gyvenimą pragyventi. Tada išryškėja tokie dalykai, kurių anksčiau net neįtarei. Tai padeda apsispręsti, tuoktis ar ne.

- Dabar ir skyrybų žymiai daugiau...

- Galvoju, kad gal jaunimas kartais tuokiasi pasirinkdami ne gyvenimo, bet sekso partnerį. Spaudoje rašoma, kad po trejų metų „aceit" meilė praeina... Bet čia ta meilė turima galvoje ne dvasinė, o kūno meilė, seksualinis gyvenimas. Ir jeigu tas seksualinis gyvenimas taip suabsoliutinamas, tampa poros santykių pagrindu, aišku, kad po kurio laiko nusibosta ir imama ieškoti kito. Jeigu šitą jausmą pastatytume į antrą vietą, o į pirmą iškeltume žmogiškąsias vertybes, tuomet ir skyrybų būtų mažiau. Kai susituokia visai ne tie, kurie turėtų,jei nėra vaikų, išsiskyrimas gal ir nėra labai sunkus. Bet jei vaikai yra, jiems psichologinė trauma lieka visam gyvenimui.