Gyvūnų pasaulis yra žiaurus ir be skrupulų. Bent jau toks įspūdis susidaro pažvelgus į vienos iš Kosta Rikoje gyvenančių tropinių vapsvų rūšių gyvenimo ciklą. Parazitinė vapsva ( lot. Hymenoepimecis argyraphaga) gali savo naudai su chemikalų pagalba pakeisti kryžiuočių vorų rūšies (lot. Plesiometa argyra) elgesį, rašo mentalfloss.com.

Šie vorai, kaip ir daugelis kitų, mezga voratinklius, į kuriuos įkliuvę vabzdžiai tampa voro užkanda. Tačiau užpulti parazitinės vapsvos, kuri vorui kontroliuoti pasitelkia visą arsenalą toksinų ir haliucinogeninių medžiagų, vorai patys patampa maistu, o jų voratinklis – vapsvos prieglobsčiu. Kai ateina laikas dėti kiaušinėlį, vapsvos patelė susiranda tinkamą vorą ir savo geluoniu jį paralyžiuoja.

Tuomet ant voro pilvo ji padeda savo kiaušinėlį. Išsiritusi lerva lieka prisitvirtinusi prie voro kūno ir maitinasi jo hemolimfa, medžiaga nariuotakojų kūnuose atitinkančia kraują. Po keleto savaičių draugiško sugyvenimo, vapsvos lerva yra pasiruošusi naujam gyvenimo ciklo etapui. Tam, kad pasiektų galutinę, suaugėlio, stadiją, vapsvai reikalingas kokonas. Aukštai virš žemės pakibęs voratinklis yra sunkiai pasiekiamas plėšrūnams, o jo lipnios gijos irgi apsaugoja besivystančią vapsvą. Kita vertus, voratinklis yra pernelyg lengvas ir plonas, kad išlaikytų sunkų kokoną ir iš jo išsirisiantį suaugusį vabzdį.