Jei Natūralios medicinos centrų Vilniuje ir Kaune savininkė Jelena Tulčina dešimtmečio sukakties proga sumanytų surengti pokylį, jame būtų visas lietuviškas žvaigždynas. Politikai ir verslininkai, žinomi pramogų pasaulio atstovai ir kunigai – jos pacientų rato skersmuo labai didelis. "Per 10 metų pas mus apsilankė apie 70 tūkstančius žmonių. Nors visą laiką buvau puolama ir kaltinama", – kalba J.Tulčina.

– Kaip šiandien prasidėjo jūsų diena?

– Kaip visada. Mankšta, sniegas, lėkštė daržovių, šviežios sultys. Geros mintys. Rytais 40 minučių „važiuoju“ slidėmis savo miegamajame, turiu tokį treniruoklį. Paskui 21 kartą darau penkis tibetiečių, vadinamuosius lamos, pratimus. Juos reikia daryti ir rytą, ir vakare po darbo, kad neutralizuotųsi neigiama energija. Tada išeinu į savo namų terasą, pilną sniego. Kuo jo daugiau, tuo man geriau. Išsitrinu sniegu ir dėkoju Dievui, kad man davė šią vietą, šią galimybę visa tai turėti.

– Jūsų namai labai gražioje vietoje – Trakuose ant ežero kranto, su vaizdu į pilį. Turtingų žmonių zona, ar ne?

– Galima pavadinti ir taip. Čia tikrai labai gražu, o svarbiausia – šalia ežeras. Kai jis neužšalęs, visada plaukioju. Aš baisi tinginė, man labai sunku prisiverti sportuoti, negaliu net pagalvoti, kad galėčiau bėgti krosą arba kopti į kalnus. Bet plaukioti man smagu. Ir sniegu išsitrinti smagu. O smagiausia, kai visa tai atlikusi galiu save pagirti: šaunuolė (juokiasi).

– Kaip manote, ar jums pavydi? Namo prie ežero, erdvaus buto sostinėje, dviejų privačių klinikų – Vilniuje ir Kaune? Jūsų 10 metų praktikuojamo alternatyvaus gydymo metodo, kuris pasirodė sėkmingas verslo planas?

– Jei yra pavydinčių, man labai gaila tų žmonių. Pavydas – siaubingas jausmas. Naikinantis, griaunantis sveikatą. Aš niekada niekam nepavydėjau – nei šlovės, nei pasisekimo, nei pinigų. Žinau – jei mums kažkas duodama, tai duodama todėl, kad tu to vertas. Jeigu žmogus turėjo tiek proto ir energijos, kad juos realizavęs įsigijo rūmus, reiškia, kad tokia yra jo proto ir energijos kaina, materiali išraiška. Jei aš turiu tiek – vadinasi, tiek aš kainuoju. Jei tu nieko neturi – ką gi, tai irgi pasako apie tavo kainą.

Mes visi gimstame su tam tikru potencialu – ir sveikatos, ir galimybių kažko gyvenime pasiekti. Gavai startui, o paskui viskas priklausys nuo to, kaip tu panaudosi savo dovaną.

– Ką ateidama į pasaulį startui gavote jūs?

– Užsispyrimą (juokiasi). Drąsą, norą siekti tikslo, tobulėti. Ir troškimą tapti gydytoja. Apie tai aš svajojau nuo mažens. Užaugusi baigiau tuometį medicinos institutą ir tapau kardiologe.

– Bet pasirinkote kitokį kursą – natūralios medicinos centrai su žarnyno valymo procedūromis ir maisto toleravimo testais. Kodėl pakeitėte kryptį?

– Toks buvo kelias, man parodytas per gana nelengvą asmeninę patirtį. Turėjau didelių sveikatos problemų. Esu gydyta didelėmis dozėmis vaistų ir ne kartą operuota. Manote, mano sveikata gerėjo? Ne, negerėjo, ji silpo. Kol pati nesuradau savo metodikos. Prieš 20 metų atidariau pirmąjį privatų kabinetą rūsyje. O paskui iškopiau iš rūsio.

– Paaiškėjo, kad žarnyno valymas – perspektyvus dalykas?

– Aš entuziastė. Ši idėja niekada nebūtų realizuota, jei mano tikslas būtų buvęs tik užsidirbti. Tai labai įdomi idėja. Tik pradėjau domėtis – ir laimėjau žaliąją kortelę. Dabar galvoju – juk nieko nėra atsitiktinio, gal tą kortelę aš tik tam ir laimėjau, kad ta metodika atsirastų Lietuvoje?

Nuvažiavau į Ameriką. Draugė, kuri padėjo mums su vyru tvarkyti visus formalumus, sako: o žinai, pas mus, Amerikoje, dabar lieknina labai originaliai – išvalo organizmą. Ir parodė man vaizdo įrašus su žarnyno valymo aparatu. Kai pamačiau... Pagalvojau – Dieve, kad tik niekas neišgirstų, aš noriu būti pirma Lietuvoje.

Po dviejų mėnesių nuskridau į Arizoną ir visas santaupas – turėjau 30 tūkstančių – paklojau už tą aparatą. Parsivežiau viską į Lietuvą, važinėjau po Birštoną, Druskininkus, tyriau rinką, žiūrėjau, kaip dirbama mūsų sanatorijose. Kaip sifoninėmis klizmomis plauna žarnynus. Pasirodo, ši procedūra pas mus atliekama 20–30 metų, ir viskas oficialiai, tik su daug primityvesne technika. O aš iš JAV atsivežiau kur kas modernesnę, saugesnę aparatūrą.

– Ar nuo tada ėmėte gydyti nepagydomomis vadinamas ligas – tokias, kaip žvynelinė?

– Iš pradžių tik valėme žarnynus ir bandėme žmones mokyti derinti produktus, nevalgyti tam tikro maisto. Ir mums sekėsi. Ateina žmogus su egzema, išvalai žarnyną, pradeda tvarkingai valgyti, nevalgo to, ko negalima, žiūrėk, ir užsitraukia žaizda. Kai išvalai vidų, į odą nebeina šiukšlės.

Bet visą laiką galvojau, kad reikėtų tikslesnės, tobulesnės sistemos. O kai labai nori, kai siunti reikiama kryptimi geras mintis... Po dviejų metų sužinau, kad iš JAV į Latviją atvežtas maisto toleravimo testas. Mes su vyru skrendame pas tą žmogų į Ameriką, susipažįstame su testo galimybėmis, įsigyjame, aš puolu mokytis, man puikiai sekasi, ir parsivežame testą į Lietuvą.

Dar nuvažiavau į Italiją, kur tą testą praktikuoja jau 20 metų, ir pažiūrėjau rezultatus, kiek tai veiksminga, kaip jiems sekasi. Šį testą Italijoje darosi gynybos ministras. Ir aš pradėjau tai daryti Lietuvoje.

– Per 10 metų jūsų centruose apsilankė apie 70 tūkst. pacientų. Ne vienas žinomas žmogus – pradedant pramogų pasauliu, baigiant dvasininkais – viešai prisipažino pas jus valęsis žarnyną ir mokęsis keisti racioną. Ir vis dėlto turite nemažai atkaklių oponentų.

– Taip, puolimas prasidėjo iš karto, prieš 10 metų. Nors žarnynas buvo plaunamas dar Hipokrato laikais, nors tos pačios firmos aparatas, kokį turime mes, stovėjo princesės Dianos apartamentuose, mano oponentai bando įrodinėti, kad Tulčina daro kažką neleistino, kad išplauna iš žarnyno gerąsias bakterijas, kad... O, ko tik neprisiklausiau. Bet jei oponentai būtų teisūs, kaip mes būtume galėję dirbti 10 metų? Tūkstančiai procedūrų... Jei tai būtų žalinga, tikrai čia nesėdėčiau. Žinote, ko aš norėčiau? Viešos, atviros diskusijos su tais medikais, kurie puola mano metodiką, kurie kažką aiškina apie Tulčinos naikinamą mikroflorą. Aš paklausčiau: kiek kartų savo pacientams esate skyrę antibiotikus ir hormonus? Na, ir kokia po to žarnyno mikroflora?

– Ką, jūsų manymu, atsakytų pašnekovas?

– Nežinau. Nes faktai – iškalbingi. Kartu su Santariškių klinika ištyrėme 100 žmonių. Prieš metus aš savarankiškai tyriau 200 žmonių. Pasirodo, 83 proc. jų nebeturi gerosios mikrofloros. Čia – iki žarnyno valymo. Jų žarnyne nėra gerųjų bakterijų. Dėl netinkamos mitybos, dėl vaistų vartojimo. Jei nėra, ką išplausi? Jei ten – tik nešvara, patologiniai dariniai, grybelis? Tyrimai akivaizdžiai parodė, kad atliekant žarnyno valymą gerosios bakterijos auga, dauginasi.

Melas, melas ir dar kartą melas – štai ką aš pasakyčiau bet kuriam oponentui. Todėl, kad Tulčina turi dvi klinikas, turtinga, turi namą, butą, o aš, akademikas, turiu tik vieną butą ir sodą. Ir valdišką darbą, kuriame šiandien aš akademikas, rytoj – niekas. Maskvoje daugelyje pasiturinčių namų yra tokie aparatai, ir atvažiavę specialistai valo žarnyną bankininkui ar šou žvaigždei. Tai normalu, kaip masažas į namus.

– Jei jau apie Maskvą – ar tiesa, kad turite ambicingų planų Rusijos sostinėje?

– (Juokiasi). Minčių yra. Matysime.

– Ar tai reiškia, kad po kurio laiko jus bus galima išvysti ne tik Vilniaus, bet ir Maskvos aukštuomenės susibūrimuose?

– Nenoriu pokylių, aukštuomenės vakarėlių. Jau nebenoriu. Viską žinau apie juos. Bet negaliu jų išbraukti iš savo gyvenimo, nors man labiausiai patiktų leisti laiką namuose. Tai – mano darbo dalis.

– Ar vadinamojo elito aplinkoje daug pavydo, intrigų, apkalbų?

– Aš stengiuosi nedalyvauti tose kalbose ir apkalbose. Man, pavyzdžiui, nesinori skelbtis, už kiek perku kremą. Bet jei aš turiu tokius kailinius, kaip jie, – nesigėdiju. Aš viską pati užsidirbau, o jei man sekasi, vadinasi, aš teisi. O jūs galite kalbėti, ką norite. Mano teisybė yra mano realizacija. Aš niekada niekam nepavydėjau ir nekaišiojau pagalių į ratus. Pyktis, negatyvios mintys suvalgo per daug energijos, kad galėtum tai sau leisti. Geriau galvok, kad žmogus, kuris ketino tau pakenkti, iš tikrųjų buvo skirtas tau pamokyti.

– Kada suvokėte šias tiesas?

– Palaipsniui. Aš mokausi suvokti šį pasaulį ir save. Ne visada buvau tokia. Jaunystėje buvau labai nelaiminga – stora, spuoguota, be galo kategoriška. Man egzistavo tik juoda–balta. Tas geras, tas blogas, visi neteisūs, aš teisi. O dabar – ne. Suvokiau, kad pasaulį reikia priimti tokį, koks jis yra. O jis yra visoks, sudarytas iš priešybių, iš šilto ir šalto, pliuso ir minuso.