Paskui gyvūnus sėlinantiems pėdsekiams tenka įveikti ir gamtos barjerus

Žmogaus nepaliesti miškai ir vienintelis tikslas – rasti dar vieną pėdą. Taip atrodo miškuose klaidžiojantys pėdsekiai. „Kai seki vilką, turi tapti žvėrimi“, – svarbiausią tokių žygių taisyklę naujiems ekspedicijos dalyviams visuomet praneša pėdsekiai. Tada į kelioninį krepšį reikia įsimesti tik butelį geriamojo vandens, maisto produktų, kompasą, žiūronus, patogių, švarių ir šiltų drabužių, galvos apdangalą, ant kaklo pasikabinti fotoaparatą. „Ekskursija vyks bet kokiomis oro sąlygomis: ir lyjant, ir kaitinant saulei. Fotoaparatų nenugrūskite į kuprines – beieškant vilkų pėdsakų bus ką užfiksuoti. Negalima praleisti jokių smulkmenų“, – intrigavo pėdsekių ekspedicijų po rezervatus vadovas Andrejus Gaidamavičius.

Ekspedicija trunka dvi dienas. Iš pradžių dalyviai išklauso trumpą teorijos kursą: peržiūri skaidres apie vilkus, susipažįsta su pėdsekyste, rezervato istorija. Vakarais sukuriamas laužas, pastatomas palapinių miestelis, kepamas maistas ir skamba gitaros garsai.
„Žmonės stebina: vieniems svarbu atlikti tyrimus su vilkais, kitiems – išbandyti jėgas ekstremaliomis aplinkybėmis, tretiems – pamatyti rezervato gamtą, kur eiliniam žmogui draudžiama lankytis, aktyviai praleisti laisvalaikį“, – pasakojo pėdsekiai. Dalyvių amžius svyruoja nuo 17 iki 30 metų. Moterys aktyvesnės už vyrus.
Švito. Laikrodis rodė penkias valandas. Ropštėmės užmiegotomis akimis iš palapinės, kojas vilgė pievą nusėję rasos lašeliai. Rengėmės žygiui: devynių žmonių grupė buvo suskirstyta į dvi komandas, išdalytos saugos priemonės, specialūs maišeliai, vienkartinės pirštinės, žemėlapiai, kuriuose pažymėtos sklypų ribos.
„Sklypai – tam tikros teritorijos, kuriose auga skirtingos medžių rūšys. Jei stovite pušų apsuptyje, o už poros metrų plyti eglynai, vadinasi, ten kitas sklypas. Būtina stebėti pokyčius, kitaip lengva pasiklysti“, – patarė A.Gaidamavičius. Visi dalyviai supranta, kad akylumas ir ištvermė šioje kelionėje yra svarbiausia.
Vos už keliolikos žingsnių dalyviai išmoko antrą pamoką: ekspedicijoje turi būti tylu, o dalyviai eiti vorele, kas du tris metrus. „Girdite, kaip visi šurmuliuoja, triukšmauja. Pirmus kilometrus įveikiame be jokio tikslo. Kai iš nuovargio išlįs liežuvis, pradėkite ieškoti pėdsakų ir kitų vilkų žymių“, – sakė vadovas. Ekspedicijos dalyviai ieško ne tik vilkų pėdsakų, bet ir įvairių draskymo žymių, paskerstų gyvūnų liekanų, ekskrementų.

Stambesni įstringa tankumynuose

Lietuvoje šiuo metu gyvena ne daugiau kaip 300 vilkų. Rasti jų pėdsakų ypač sunku, tad besitikintiems keliauti lygiais samanotais takais teks nusivilti: tenka brautis pro brūzgynus, šliaužti žvėrių išmintais takais, kopti į kalvas, netvirtai žingsniuoti pelkėmis, bristi per upelius.
Pirmiausia patraukėme į jauną eglyną. Jis toks tankus, kad šiek tiek apkūnesnis keliautojas tiesiog įstrigtų tarp spygliuočių šakų. Tačiau prieš akis ne vienintelis nepatogumas – pro vos žmogaus ūgio eglutes teko brautis ne tik pasilenkus, bet ir ropštis keliais. Pakeliui kelią užtvėrė apsamanoję rąstai, o šernų išartuose takuose teko įbristi į tokį purvyną, kad koją buvo sunku ištraukti.
„Jauti, kaip linguoja žemė. Baisu palikti batą pelkėje. Gerai, kad žygiuoju kareiviškais batais, basutes jau seniai būčiau susiplėšiusi ir išmetusi“, – sakė prieš mane žingsniuojanti jauna mergina.
Braukdama prakaitą ji akylai sekė kiekvieną savo žingsnį, norėdama rasti ne tik vilko paliktą pėdsaką, bet ir išvengti įvairių kliūčių. Tik vadovui padedant žengėme pirmyn, nes pasiklysti tokiuose miškuose ypač lengva: jie netvarkomi, keliukai netikėtai nutrūksta, o samanos, atrodo, visur želia tokios pat, skruzdėlynai nesikeičia, saulė, lyg tyčia, vis šviečia toje pačioje vietoje.

Vilkai myli moteris

Po Viešvilės rezervatą vaikščiojome 8 valandas, nužingsniavome 20 km, tačiau radome tik vieno vilko išmatų. „Indėnams pėdsekystė buvo ne laisvalaikis, o pragyvenimo šaltinis. Radę tokį laimikį jie būtų buvę alkani visą dieną, – juokavo A.Gaidamavičius. – Dabar pėdsekiai gyvūnus tiria, ne medžioja.“ Prieš daugiau nei mėnesį Kamanų rezervate vykusioje ekspedicijoje buvo rasta 33 vilkų pėdsakų. Šiuolaikinę žmonių pėdsekystę ekspedicijos organizatorius lygina su vilko smalsumu. „Naivu tikėtis, jog miške esi vienas. Nesvarbu, kad žmogus nieko nemato, tačiau gyvūnas gali tykoti krūmuose ar sekti įsibrovėlį už nugaros“, – pasak ekspedicijos vadovo, žinoma nemažai atvejų, kai miško gyvūnai sekė žmogų.
Ar pačiam A.Gaidamavičiui yra tekę matyti vilką? Vyras tikino, kad gyvą vilką pamatyti galima tik labai retais atvejais, tačiau tokia laimė ekspedicijos organizatoriui dar nenusišypsojo.
„Moterys dažniau pamato vilką, nes vyrai jiems kelia daugiau grėsmės. Jiems retai pavyksta prisišaukti vilkus, nes balsas per storas“, – paaiškino pėdsekys.