Sugebėti prisitaikyti prie rinkos sąlygų bet kokiomis priemonėmis, net jei prireiktų drakoniškų sprendimų. Tokiomis nuotaikomis gyvena daugelis Baltijos šalių verslininkų. Iš jų išliks tik stipriausi.

Apie investicijas nebegalvoja

Dalios Markevičienės verslo istorija neseniai buvo sulaukusi ir užsienio žiniasklaidos dėmesio. Verslininkė baldų ir interjero saloną įkūrė dar 1991-aisiais, ir per kelis dešimtmečius bendrovė "Dalios baldai" išsikovojo nemažą rinkos dalį. Pagrindinė įmonės veikla – korpusinių baldų gamyba ir prekyba. Tačiau 2007 m. sparčiai augusią ir 28 mln. litų viršijusią įmonės apyvartą pakeitė nuosmukis.

Pardavimui kritus ketvirtadaliu, D.Markevičienės vadovaujama įmonė buvo priversta atleisti dalį darbuotojų, atsisakyti brangių baldų komplektų pardavimo, o dalį maždaug 1 tūkst. kv. m užimančio prekybos ploto išnuomoti.

"Pamirškite investicijas, dabar visi galvoja tik apie tai, kaip išgyventi", – sunkios verslo padėties neslėpė D.Markevičienė.

Pamatysime, kas esame

– "Dalios baldai" gyvuoja jau beveik du dešimtmečius. Per tą laiką veikiausiai teko išgyventi ne vieną krizę. Kaip vertinate pastarojo meto įvykius?

– Dabar visiems sunkus metas. Mums irgi, nes iš tikrųjų visai neturime tokių situacijų patirties. Nei Rusijos krizės, nei kitų sunkmečių nesame patyrę – kažkaip praslysdavome, ir krizės mūsų iki šiol nepaliesdavo, iš balų išlipdavome sausi.

Ši pirmoji, kuri kliudė ir mus. Bet kuo toliau, tuo daugiau teigiamų dalykų joje matau. Pirmiausia žmonės turi progą visai kitu kampu pažiūrėti į visą šią netvarką, kurioje gyvename. Kalbu ne tik apie verslą, bet apie visas gyvenimo sritis bendrai, pradedant nuo asmeninių dalykų, baigiant įmonės valdymu ir nesąmoningų įstatymų painiava. Manau, kad šios krizės reikėjo. Gal ne tokios žiaurios, bet šiokio tokio spyrio tikrai reikėjo, kad susivoktume. Pamatysime, kokie iš tikrųjų yra mūsų partneriai, tiekėjai, bankai. Pamatysime, kurie yra patikimi ir rimti, o kurie dėl tūkstančio litų pasirengę eiti į teismą. Ir verslininkai daug ko pasimokys. Pavyzdžiui, kad samdyti darbuotojus reikia pagal dabartinį poreikį, o ne galvojant apie ateitį.

– Gal jau radote išgyvenimo receptą?

– Išgyvenimo receptas paprastas: per krizę įmonė turi staigiai trauktis, jei reikia – atleisti dalį darbuotojų, mažinti atlyginimus, karpyti gamybą ir kitas išlaidas. Reikia tiesiog labai greitai reaguoti į rinkos pokyčius, mokėti prisitaikyti bet kokiomis priemonėmis ir nebijoti sumažėti. Pavyzdžiui, pas mus dabar vietoj penkių vadybininkų prekybos salėje dirba tik vienas ir puikiai susitvarko, pirkėjams daugiau informacijos parašyta informaciniuose lapeliuose.

Darbo kokybė pamiršta

– Kodėl pastaruoju metu tiek daug įmonių bankrutuoja, kur verslas, jūsų nuomone, padarė klaidų?

– Pirmas dalykas, kuris daugeliui įmonių tapo akmeniu po kaklu, – tai žmonės. Įmonės tiesiog turėjo per daug darbuotojų. Mes taip pat. Ir bėda – ne besotė plėtra, o darbo našumas. Negali atlyginimai augti sparčiau už darbo našumą, o Lietuvoje taip buvo. Apie darbo kokybę dar prieš pusmetį nebuvo nė kalbos. Iš pavaldinių darbdaviai negalėjo nieko pareikalauti, visų požiūris į darbą buvo atmestinis, o atlyginimai – milžiniški. Kai kurie net neįspėję išeidavo dirbti į kitas įmones, atsikalbinėdavo, kad tas ar anas neįeina į jų pareigas ir t. t.

Dabar jau, manau, atėjo tas laikas, kai darbo santykiai pradeda stabilizuotis. Įmonės, kurios sugebėjo perprasti padėtį, greitai reaguoti, keistis ir prisitaikyti, išgyvens. O toms, kurios dar kapanojasi, tikriausiai bus blogai. Kitaip tariant, per krizę išsigrynins rinka – liks tik stiprios įmonės, kurios rimtai dirbo, investavo. Daug klaidų padarė ir valstybė, kuri priešina darbdavius su darbuotojais. Valstybė neturėtų versti darbdavių prisiimti socialinio vaidmens. Turėtų tvarkingai mokėti bedarbių pašalpas. Daug įmonių būtų išgyvenusios, jei darbdaviai galėtų lengvai, be tokių didžiulių kompensacijų atleisti darbuotojus. Sako, kad darbdaviai nenori mokėti žmonėms. Nemanau, kad yra tokių įmonių, kurios susidėjo pinigus į kišenes ir nemoka. Nemoka, nes dabar yra sunku ir verslininkai neturi pinigų.

Išgelbėjo darbuotojai

– Ar visų minėtų priemonių ėmėtės ir jūs? Ar labai skausmingi buvo pokyčiai?

– Mūsų įmonė nuo kitų skiriasi tuo, kad turėjome šaunių darbuotojų. Žinoma, gal ir persistengėme su jų kiekiu ir atlyginimais, bet dabar be galo pasitikime kolektyvu. Kartu perėjome ugnį ir vandenį. Jie mus ir išgelbėjo.

Privalėjome greitai reaguoti, atleisti nemažą dalį žmonių, nes kitaip būtume žlugę. Tačiau bijojome nukentėti – patirti didžiulių išlaidų, nes daugelis mūsų darbuotojų įmonėje yra išdirbę maždaug po 10 metų, tad pagal įstatymus turėjome mokėti beprotiškas, pusmečio atlyginimo dydžio kompensacijas. Įmonė to taip pat veikiausiai nebūtų išlaikiusi. Bet kolektyvas parodė begalinį atsidavimą. Nemaža dalis darbuotojų atsisakė didesnių kompensacijų, kiti apskritai išėjo šalių susitarimu gavę garantiją, kad kai tik padėtis pagerės, jie galės grįžti į darbą.

Tiems, kurie liko įmonėje, atlyginimų nemažinome. Geriau mokėti daugiau tiems, kurie sąžiningai ir nuoširdžiai dirba, nei mokėti po mažiau daug darbuotojų.

Tiesa, pritaikėm beveik visas įmanomas priemones: atleidome apie 100 darbuotojų, sumažinome gamybą, atpiginome produkciją, dalį patalpų išnuomojome kitoms įmonėms, taip pat galvojame parduoti dalį turto. Palyginti su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu, visa įmonė šiuo metu sumažėjusi apie 25 proc.

– Ekonomistai iki 2011 m. pagerėjimo nenumato. O nukritus Lenkijos zloto kursui didelė dalis lietuvių apsipirkti važiuoja pas kaimynus. Kai kurie Lietuvos baldžiai, pamatę baldų ir medžiagų kainas Lenkijoje, užlaužė rankas. Ar padėtis Lietuvoje tik dar labiau neblogės? Ką darysite, jei teks dar labiau spaustis?

– Nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Patys sunkiausi laikai jau praeityje. Blogiausia buvo, kai tik sustojo prekyba – maždaug lapkritį, gruodį. Paskui keletą mėnesių rinkoje buvo tyla, sumažinome, stabilizavome įmonę, po truputį prisitaikėme. Dabar pardavimas jau kiek atsigavęs, rodikliai, žinoma, kur kas mažesni, nei buvo prieš gerą pusmetį, bet bent jau stabilūs. Airijoje spauda jau skelbia, kad ekonomika pasiekė dugną. Jį netrukus pasieksime ir mes. O iš ten – tik į viršų.

Nuo direktorės iki virėjos

Estės Kairi Kaios Truusos tikslas kitoks: ji nori kuo greičiau atsikratyti bankrutavusio verslo šešėlio ir įsitraukti į naują veiklą. Moteris vadovavo kadaise itin populiariam barui "Kolumbus Krisostomus" Talino centre. Anksčiau jis sutraukdavo minias lankytojų, o 2005-aisiais čia net buvo filmuojamas realybės šou.

Geriausiais laikais baro mėnesio apyvarta viršydavo 200 tūkst. litų, o praėjusių metų pabaigoje baras nesurinko nė pusės tiek, ir buvo priverstas užsidaryti. Pati K.Truusa tikino, kad dar nėra gavusi kelių mėnesių atlyginimo ir dabar mielai imtųsi naujos veiklos.

Tačiau kol nėra pasibaigusi buvusios bendrovės bankroto procedūra, pagal Estijos įstatymus ji negali pradėti savo verslo ir šiuo metu gamina maistą labdaros valgykloje.

Gelbės smulkiuosius

Tai tik keli pavyzdžiai, kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena Baltijos valstybių verslininkai. Ne veltui kovo viduryje Vilniuje viešėjęs Estijos ekonomikos ministras Juhanas Partsas užsiminė, kad pagrindinis visų trijų Baltijos šalių vyriausybių tikslas yra sudaryti sąlygas vėl imti kreditus ir taip skatinti žmones plėtoti savo verslus.

Pirmi žingsniai jau žengti. Lietuvos Vyriausybė neseniai įkūrė specialų fondą, iš kurio bus teikiamos paskolos smulkiajam ir vidutiniam verslui. Planuojama, kad pasinaudojus ES struktūrine parama, verslui skatinti galėtų būti išdalyta apie 1 mlrd. litų.

Panašiu keliu eina ir latviai. Kovo pabaigoje ES pritarė Latvijos planams, pagal kuriuos numatoma suteikti valstybės garantiją pasiskolinti norinčioms įmonėms. Latvijos vyriausybė tam per 2009–2010 m. numato skirti apie 1,7 mlrd. litų.

Parama smulkiajam verslui šiuo metu yra itin reikalinga. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko vyresniojo analitiko Anatolijaus Annenkovo nuomone, suteikdamos šansą išgyventi smulkiosioms įmonėms, vyriausybės elgiasi teisingai, mat iš tokių ateityje išauga didelės bendrovės, jos yra pagrindinis naujovių šaltinis.

Prasčiausios rinkos pasaulyje

2008-aisiais pasaulį užklupusi ekonomikos krizė tik pagilino jau kiek anksčiau prasidėjusią recesiją Latvijoje ir Estijoje. Lietuvoje ji sutapo su kelerius metus artėjusiu ekonomikos perkaitimu, todėl nuopolis tapo spartesnis.

Sunkumus, ko gera, geriausiai atspindi nekilnojamojo turto rinka. Baltijos šalyse 2004–2007 m. tiek būsto paskolų rinka, tiek nekilnojamojo turto kainos pūtėsi kaip ant mielių – per metus šie rodikliai didėjo apie 40–50 proc.

Šiuo metu rinka taip pat sparčiai bliūkšta. Vidutinė gyvenamojo ploto kaina Latvijoje praėjusių metų pabaigoje buvo smukusi 37 proc., o šiuo metu Rygoje parduodamo nekilnojamojo turto kainos yra sumažėjusios 50–60 proc.

Pagal šį rodiklį Latviją vejasi ir Lietuva – čia nekilnojamojo turto kainos jau krito 27 proc., palyginti su 2007-ųjų piku. Remiantis portalo "Global Property Guide" pateikiamais duomenimis, Latvija ir Lietuva šiuo metu yra prasčiausios nekilnojamojo turto rinkos pasaulyje.

Kritimas – jau dviženklis

Tiesa, tokiomis niūromis nuotaikomis gyvena beveik visi ekonomikos sektoriai. Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, nėra tokios verslo srities, kuri nebūtų pajutusi pasaulinės ekonomikos recesijos poveikio. Vadinasi, nelikę ir verslo sektorių ar įmonių, kurios galėtų bent šiek tiek traukti ekonomiką į viršų.

Didžiausias ekonomikos nuosmukis prognozuojamas Latvijai – jos bendrasis vidaus produktas (BVP) turėtų sumenkti 15 proc. Lietuvai ir Estijai šiuo metu pranašaujamas apie 10 proc. sieksiantis BVP mažėjimas.

Tačiau, kaip pabrėžė G.Nausėda, kai rodikliai lenkia prognozes, reikėtų tikėtis 10 proc. sieksiančio mažėjimo, o ruoštis ir 15 proc.

Jungia taupymo režimą

Su sunkumais susiduria ne tik verslas. Kaip parodė bendrovės "Spinter tyrimai" atlikta apklausa, jau dabar daugiau kaip pusė – 54 proc. – mūsų šalies namų ūkių nurodo susiduriantys su finansiniais keblumais.

Taupymo režimą ketina įjungti kone du trečdaliai šalies gyventojų. 64 proc. lietuvių ketina mažiau pinigų skirti drabužiams, o 43 proc. ketina taupyti pirkdami mažiau arba pigesnio maisto. Kone pusė apklaustųjų (49 proc.) ketina pirkti pigesnius produktus, 41 proc. – rinktis pigesnius produktus ir apskritai pirkti mažiau maisto.

Maždaug kas penktas šalies gyventojas (18 proc.) ketina mažiau pinigų skirti ir sveikatos priežiūrai.