Rankų darbo meniniai dirbiniai visame pasaulyje turi savo vertę. Kai kuriose šalyse tautodailininkai sugeba pragyventi iš savo gebėjimų. Klaipėdietė tautodailininkė Irena Armonienė įsitikinusi, kad Lietuvoje senųjų amatų meistrai dar nesulaukė savo sėkmės valandos.

Tautodailininkė Irena Armonienė mano, kad masinė gamyba niekada neatstos rankų darbo kūrinių. Klaipėdietės įsitikinimu, vis daugiau žmonių suvokia rankdarbių vertę. Tačiau jų kūrėjams vien iš šio savo darbo pragyventi dar labai sudėtinga.

Rankdarbiai leido išsiskirti

I.Armonienė prisimena, kad imtis rankdarbių tam tikru metu vertė aplinkybės. Sovietmečiu, kai vakarietiški drabužiai buvo prieinami tik nedaugeliui, moterys ir merginos mėgindavo puoštis savo jėgomis.

Anais laikais dirbo nemažai siuvėjų, kurios siūdavo nusižiūrėjusios modelius vakarietiškuose madų žurnaluose. Kai kurios moterys mezgė ir nėrė pačios.

I.Armonienė pasakojo, kad jos mama nebuvo linkusi į rankdarbius, tad ji pati, tada dar septintos klasės mokinė, nežinodama, kaip rankose laikyti virbalus, ryžosi avantiūrai – ir nusimezgė pirmąjį savo megztinį.

"Mano mama megzti nemokėjo, o pirkti rankų darbo megztinio nenorėjo, tai aš užsispyriau ir sumaniau nusimegzti jį pati. Nors iki tol nelabai nusimaniau, kaip tai daroma. Pasiėmiau virbalus ir nusimezgiau. Kai atėjau juo pasipuošusi, visos mano klasiokės net aiktelėjo, kaip čia man pavyko tai padaryti", – pradžią prisiminė I.Armonienė.

Irena pasakojo, kad močiutė megzdavo kojines, bet jai neleisdavo pabandyti, sakydavo, kad sugadins. Todėl megzti ji mokėsi iš knygų. Tai buvo tik pradžia, paskui I.Armonienė dar labiau įsitraukė į rankdarbių menus.

Einama lengviausiu keliu

Moteris pamena tą laiką, kai ėmė žavėtis tradiciniais raštais, senoviniais mezginiais, jų atlikimo technika.

"Man iki šiol labai keista, kai eidama pro turgų matau senyvas moteris, pardavinėjančias pirštines ar kojines, o raštai beveik vienodi – išmegzta ta pati žvaigždė, tik kitų spalvų. Ir kiekviename mieste turguje dominuoja tas pats motyvas, tiesa, tradiciniuose jomarkuose jau daugiau įvairovės", – teigė I.Armonienė.

Anksčiau esą kiekvienoje šeimoje kone kiekviena moteris mokėjo megzti ir megztais ar nertais drabužiais aprengdavo savo šeimos narius. Tada, pasak tautodailininkės, vyravo raštų įvairovė, kitaip nei dabar.

"Kalbu apie paprastas moteris, ne meistres. Jos atrasdavo savo stilių, savo raštus, kiekviena pridėdavo savo individualių motyvų. Ir tai suteikdavo rankdarbiams savitumo, jie nebuvo vienodi. Dabar tie pavyzdžiai – muziejuose. Kiek ten nuostabių dalykų yra. Nesuprantu, kodėl šiandien tos mezgėjos nesiekia būti originalesnės. Mezga kuo stambesniais raštais, kuo storesniais virbalais ir siūlais, kad tik greičiau pabaigtų darbą", – apgailestavo I.Armonienė.

Tautodailininkė teigė suprantanti, jog tai jau beveik masinė gamyba, nesvarbu, kad rankų darbo. Esą, jei labai ilgai teks triūsti prie vieno rankdarbio, jo kaina išaugs ir nelabai kas norės tokį brangų daiktą pirkti.