Buvusio Gruzijos prezidento E. Ševardnadzės laidotuvės – liepos 13 dieną

Tbilisis, liepos 7 d. („Interfax“-BNS). Buvęs Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė bus laidojamas liepos 13 dieną, pranešė jo atstovė spaudai Marina Davitašvili.

Pasak jos, vieta, kur bus palaidotas E.Ševardnadzė dar neskelbiama, nežinoma, ir kas iš pasaulio politikų dalyvaus gedulingoje ceremonijoje.

E.Ševardnadzės žmona, Nanuli Ševardnadzė, mirusi prieš kelerius metus, palaidota buvusios vyriausybinės rezidencijos kieme. Šioje rezidencijoje pastaruosius metus gyveno ir E.Ševardnadzė.

Gruzijos vyriausybė jau pareiškė padengsianti visas jo laidotuvių išlaidas – atitinkamą nutarimą pasirašė ministras pirmininkas Iraklijus Garibašvilis.

Gruzijos eksprezidentas ir paskutinis sovietų užsienio reikalų ministras 

Buvęs Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė, kuris kaip paskutinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras padėjo užbaigti Šaltąjį karą, pirmadienį mirė, jam buvo 86 metai, pranešė jo padėjėja.

„Ševardnadzė mirė šiandien vidurdienį, – tramdydama ašaras sakė Marina Davitašvili. – Jis ilgą laiką sirgo“.

M.Davitašvili nenurodė, kur mirė eksprezidentas, šaliai vadovavęs nuo 1995 iki 2003 metų.

E.Ševardnadzė paskutiniais sovietų imperijos gyvavimo metais didvyriškai praūžė per tarptautinę sceną, padėdamas nuversti Berlyno sieną ir užbaigti Šaltąjį karą, bet kaip posovietinės Gruzijos lyderio jo vieša karjera baigėsi pažeminimu – jis buvo išvytas iš savo parlamento ir priverstas išeiti į pensiją.

Kaip sovietų užsienio reikalų ministras, šis žilas žmogus gergždžiančiu balsu buvo Michailo Gorbačiovo liberalizavimo politikos – „viešumo“ ir „pertvarkos“ – diplomatinis veidas. Po sustingusio Andrejaus Gromykos E.Ševardnadzė padarė įspūdį Vakarų lyderiams savo charizma, nuovokumu ir atsidavimu M.Gorbačiovo reformų kursui.E.Ševard

nadzė 1989 metais padėjo prastumti sovietų karių išvedimą iš Afganistano, pasirašė svarbius ginklų kontrolės susitarimus ir padėjo derėtis dėl Vokietijos susivienijimo 1990 metais – įvykio, kurio ankstesni sovietų lyderiai baiminosi ir kuriam kategoriškai nepritarė.

Vakarų lyderiai, ypač – vokiečiai, visada bus dėkingi už E.Ševardnadzės darbą Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro poste. Tačiau buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje tie, kas ilgisi supervalstybės statuso, E.Ševardnadzei ir M.Gorbačiovui turbūt niekada neatleis.

E.Ševardnadzė atsistatydino 1990 metų gruodį, perspėjęs, kad reforma žlunga ir kad netrukus galima diktatūra. Po metų Sovietų Sąjunga žlugo – po griežtosios linijos šalininkų bandymo įvykdyti perversmą prieš M.Gorbačiovą.

E.Ševardnadzė grįžo į Gruziją, kai jos pirmasis išrinktas prezidentas, Zviadas Gamsachurdija, buvo nuverstas per 1992 metų perversmą. E.Ševardnadzė buvo išrinktas parlamento pirmininku ir tapo šalies lyderiu.

Z.Gamsachurdija paslaptingomis aplinkybėmis 1993 metais mirė, o 1995 metais, šaliai priėmus naują konstituciją, E.Ševardnadzė buvo išrinktas prezidentu penkerių metų kadencijai.

Grįžęs į tėvynę, E.Ševardnadzė paveldėjo chaoso krečiamą Gruziją. 1990 metais įsiplieskė konfliktas šiaurinėje Pietų Osetijos provincijoje, besiribojančioje su Rusija, kai nacionalistinė Gruzijos vyriausybės balsavo už jos autonomijos panaikinimą.

Dar įnirtingesnis separatistų sukilimas prasidėjo Abchazijos provincijoje. Tas mažytis regionas, besiribojantis su Juodąja jūra ir Rusija, faktiškai tapo nepriklausomu, kai separatistai išvijo vyriausybės pajėgas per 1992-1993 metų karą. Abi pusės sudarė paliaubas 1994 metais, tačiau derybos dėl politinio sprendinio vėliau įstrigo.

Netgi sostinė Tbilisis buvo valdomas su politikais susijusių nusikalstamų grupuočių ir su gaujomis susijusių politikų. E.Ševardnadzė 1995 metais mėgino nuginkluoti liūdniausiai pagarsėjusią gaują „Mchedrioni“ („Raiteliai“), kai pirmąkart buvo pasikėsinta jį nužudyti.

Politinę sumaištį lydėjo ekonomikos sunkumai. Gruzijos gamyklos neteko užsakymų, kuriuos gaudavo sovietiniais laikais.

Netgi žiemomis gruzinai kentėdavo nuo dujų ir elektros tiekimo sutrikimų. Nors komunistinio režimo laikais E.Ševardnadzė vykdė „švarių rankų“ politiką, korupcija išsikerojo visuose valstybės lygiuose.

Kita vertus, vadovaujant E.Ševardnadzei, Gruzija buvo priimta į Europos Tarybą, o prezidentas ne kartą yra sakęs, jog Tbilisis vieną dieną „pasibels į NATO duris“, tuo sukeldamas nemenką Maskvos pasipiktinimą.

JAV pareigūnai palaikė su E.Ševardnadze glaudžius santykius, o Vašingtono vyriausybės skyrė jo šaliai milijonus dolerių pagalbos, tikėdamasi išlaikyti Gruziją Vakarų šalių įtakos sferoje.
E.Ševardnadzės žmona Nanuli mirė 2004 metais. Sutuoktiniai užaugino dukrą ir sūnų.

V. Putinas ir M. Gorbačiovas giria Ševardnadzę kaip iškilų valstybės veikėją

Rusijos lyderiai pirmadienį pareiškė užuojautą dėl Gruzijos eksprezidento ir paskutinio Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės mirties ir gyrė jį kaip iškilų valstybės veikėją.

Prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė "gilią užuojautą (E.Ševardnadzės) artimiesiems ir jam brangiems žmonėms, taip pat visai Gruzijos liaudžiai", Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas sakė Rusijos naujienų agentūroms.

Buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas pridūrė: "Jis buvo labai gabus, talentingas žmogus, puikiai mokantis dirbti su žmonėmis - visais visuomenės sluoksniais."

Duodamas interviu populiariam radijui "Echo Moskvy", M.Gorbačiovas pridūrė, kad E.Ševardnadzė buvo "idealus Gruzijos atstovas".

"Galėdavai su juo kalbėtis tiesiogiai - su juo buvo gera dirbti", - aiškino paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis.

E.Ševardnadzė labiausiai giriamas dėl darbo M.Gorbačiovo diplomatijos vadovo poste, kai jis susiderėjo dėl strateginės ginkluotės mažinimo su Jungtinėmis Valstijomis, taip pat tarpininkavo susitarimui dėl Berlyno sienos nugriovimo.

Tačiau per 10 metų trukusį vadovavimą savo gimtajai Gruzijai šalis įklimpo į skurdą ir sumaištį.

E.Ševardnadzė buvo dramatiškai nuvainikuotas per 2003-ųjų Rožių revoliuciją, kai tūkstančiai protestuotojų šoko ir dainavo Tbilisio gatvėse.

Buvęs lyderis įsikūrė paskutinius savo gyvenimo metus praleido privačioje rezidencijoje prie Tbilisio, kur rašė memuarus apie laikus kai jis padėjo kurti Europos likimą.

Gorbačiovas dėl sveikatos nedalyvaus Ševarnadzės laidotuvėse

Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas dėl sveikatos būklės negalės vykti į Eduardo Ševardnadzės laidotuves į Tbilisį.

„Žinoma, norėčiau važiuoti. Mes turėjome daug bendra, mus daug kas riša, mes buvome draugai. Tačiau, deja, nepavyks (važiuoti) dėl sveikatos būklės“, – pirmadienį pareiškė M.Gorbačiovas naujienų agentūrai „Interfax“.

Jis paaiškino, kad neseniai išėjo iš ligoninės, kur dvi savaites jam buvo skirtas kraujagyslių reabilitacijos ir sąnarių gydymo kursas.

„Taip ir gyvenu: tai ligoninėje, tai sodyboje, tai ligoninėje, tai sodyboje“, – sakė M.Gorbačiovas.

Atsakydamas į klausimą, ar buvo susitikęs su E.Ševardnadze po Sovietų Sąjungos žlugimo, M.Gorbačiovas sakė:„Buvome susitikę, ne kartą kalbėjomės, tačiau ilgų pokalbių nebuvo. Vis kažkaip trumpai“.

Paklaustas, ar neprašė E.Ševardnadzė jo patarimo sunkiais laikais, kai jo prezidentavimas Gruzijai ėjo į pabaigą, M.Gorbačiovas paaiškino: „Reikia suprasti, kad Eduardas buvo labai ambicingas. Kaukazietiškas charakteris neleido jam rodyti silpnumo. Jam tai netiko. Puikiai jį suprantu“.