Lietuvos ir Lenkijos santykiai kartais būdavo sudėtingi, pavyzdžiui, tarpukariu, tačiau teiginys, kad Lenkiją kai kuriais atvejais galima vadinti Lietuvos valstybingumo priešu, visiškai neteisingas, sako Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Petrauskas. „Istoriją reikia rašyti laikantis objektyvumo principo. Reikia kalbėti apie konfliktus, bet kartu ir aiškiai suvokti, kad bendra istorija ir dabartis vis tiek mus daugiau artina, o ne skiria“, – pabrėžia Istorijos fakulteto dekanas.

Britų istoriko Richardo Butterwicko-Pawlikowskio nuomone, Lietuvos ir Lenkijos padėtį kartais galima palyginti su Suomijos situacija, tik, kitaip nei lenkai ir lietuviai, suomiai pasirinko tarpinį variantą: „Dabartinėje Suomijoje švedų kalba vartojama šalia suomių, ten yra dvikalbiai ženklai. Švediškai kalbantys suomiai palaiko Suomijos komandą, kai ši žaidžia su švedais. O ar lenkiškai kalbantys lietuviai palaikytų Lietuvos krepšinio rinktinę, kai ši žastų su Lenkija?“

Sovietų valdžios elitas bendros nuomonės neturėjo

Procesų ar įvykių, kurie vienaip ar kitaip galėjo formuoti Pietryčių Lietuvą, galima rasti atsigręžus ir į nelabai tolimą praeitį – 1988 m. pabaigą. Tuomet šalyje stiprėjo ne tik Sąjūdis – Lietuvos lenkams iškilo nacionalinės teritorinės autonomijos idėja, kuri greitai tapo realiais veiksmais. Keliolika apylinkių tarybų Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose skelbė lenkų nacionalines teritorijas. Šios apylinkės buvo pripažįstamos trikalbėmis – rusų ir lenkų kalbos tapo lygiavertės valstybinei lietuvių kalbai.

„Čia ir reikia atsakyti į klausimą, kodėl reikalavimai radikalėjo. Ten irgi buvo ne viena struktūra. Mano galva, ten atsirado Lenkų sąjunga, per jos suvažiavimus pradėta kelti tuos reikalavimus. Judėjimas iš tikrųjų pamažu radikalėjo“, – kalba istorijos mokslų daktaras Vladas Sirutavičius.

Judėjimas pradėjo radikalėti, kai jo lyderiai nuo kultūrinės autonomijos siekių žengė toliau ir po 1990 m. pradėjo judėti politinės autonomijos link, – tuo metu, kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę. V. Sirutavičiaus sako, kad, kalbant apie šiuos įvykius, tiek tuomet, tiek dabar dažnai vyrauja nuomonė, jog autonomininkų judėjimą kurstė sovietų valdžios organai Maskvoje. Tačiau, anot jo, į judėjimo priežastis ir tikslus reikia žvelgti daug atidžiau.

„Michailas Gorbačiovas, atvažiavęs 1990 m. sausį, mestelėjo frazę, už kurios galima kabintis. Jis pasakė, kad palankiai žiūrėtų į ieškojimus autonomijos srityje, nors iki tol požiūris buvo daug atsargesnis. Žinoma, tada, nenorint labiau eskaluoti situacijos, nes Kaukaze vyko armėnų ir azerbaidžaniečių konfliktas, buvo įjungtas stabdys, todėl, matyt, jau buvo žiūrima kaip į tam tikrą iššūkį“, – svarsto istorijos mokslų daktaras.

Tačiau, anot jo, po 1990 m. kovo jau galima rasti ne vieną ženklą, kurį patvirtina archyvai, kad konservatyvios jėgos Maskvoje šį klausimą eskalavo. „Taip pat galima rasti dokumentų, liudijančių, kad, kai kuriems autonomijos šalininkams nuvažiavus į Maskvą, Sovietų Sąjungos valdžios elitas neturėjo bendro požiūrio, ar ir kokiomis priemonėmis juos remti, kad jie čia taptų atsvara besikuriančiai Lietuvos valstybei. Taigi, manau, vaizdas prieštaringesnis, negu atrodo“, – pastebi V. Sirutavičius.

1991 m. rugpjūtį Maskvoje žlugus pučui, Lietuvos Aukščiausioji Taryba po diskusijų nusprendė atšaukti Šalčininkų, Vilniaus ir Sniečkaus gyvenvietės (dabartinio Visagino) tarybas.

Pasak V. Sirutavičiaus, šiuo klausimu vertinimai kontroversiški: „Vieni sako, kad tai – laikotarpis, kai buvo paleistos nelojalios savivaldybės. Jose turėjo įvykti rinkimai, bet juos vis nukeldavo, o tai įtampą tik labiau kurstė. Kai kas mano, kad laikotarpis iki rinkimų 1992 m. buvo tas, kai Lietuvos valstybė turėjo beveik visus instrumentus ir galimybes čia daryti pakankamai efektyvią politiką.“
Kita nuomonė, anot istoriko, ta, kad tai buvo represyvus laikotarpis, o jis pats mano, kad tai buvo metas, kai Lietuvoje buvo galima pasiekti geresnių rezultatų. „Kitas laikotarpis – nuo 1992–1993 m. ir 1994 m., kai rinkimus į Seimą triuškinančiai laimėjo LDDP ir prezidentu išrinktas A. M. Brazauskas. Daugiausia balsų jis gavo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Manau, tai irgi uždėjo tam tikrą antspaudą“, – pastebi V. Sirutavičius.

Lietuvos ir Lenkijos padėtį galima lyginti su suomių situacija

Lenkų kilmės britų istorijos profesorius Richardas Butterwickas-Pawlikowskis sako, kad lemtingų istorijos momentų paieškos turėtų persikelti į šiek tiek ankstesnius laikus. Anot jo, svarbu prisiminti XIX a. pab.– XX a. pr., kai carinės Rusijos valdymo laikais iškilo modernių lietuvių, lenkų ir baltarusių tautų nacionaliniai judėjimai.

Dėl antro nepavykusio 1863 m. sukilimo tautiniai lietuvių aktyvistai kaltino lenkus ir nusprendė jėgas skirti tautinei sąmonei ugdyti, o moderniosios tautos atgimimą paremti kalba. Taip pat judėjimo vedliai nusprendė atsiriboti nuo bendros Lenkijos ir Lietuvos istorijos, kuri tuomet tęsėsi jau kelis šimtmečius. Istorikai teigia, kad, pavyzdžiui, Liublino uniją su Lenkija jie vaizdavo kaip ponų tironiją prieš valstiečius, o Lenkijos ir Lietuvos bajoriją – kaip tautos išdavikus.

„Lietuvos ir Lenkijos situaciją XIX a. pab.–XX a. pr. galima palyginti su suomių situacija tuo pačiu laikotarpiu. Ir Suomija, ir Lenkija, ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijos tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje. Suomijos atveju turime švediškai kalbantį elitą, Lietuvos – lenkiškai kalbantį elitą“, – lygina R. Butterwickas-Pawlikowskis.

Jo pastebėjimu, XX a. pradžioje suomiai priklausymą šaliai sugebėjo pabrėžti taip, kad švediškai kalbantis elitas tapo suomiais, o buvusiose LDK žemėse beveik visas lenkiškai kalbėjęs elitas tapo lenkais, tik labai nedidelė dalis tapo lenkiškai kalbančiais lietuviais: „Taip atsitiko dėl lenkų nacionalizmo postūmio. Nors jie galėjo tapti lenkiškai kalbančiais lietuviais dėl praėjusios istorijos, tai nebuvo labai populiaru. Dėl etninio lingvistinio suvokimo jie save identifikavo lenkais. Vienoje šeimoje vienas brolis pasirinko būti lenku, kitas tapo etniniu lietuviu.“

Taigi, pabrėžia R. Butterwickas-Pawlikowskis, tarpinio varianto nebuvo, o suomiai tokį pasirinkimą siūlė. „Dabartinėje Suomijoje švedų kalba vartojama šalia suomių. Ten yra dvikalbiai ženklai. Švediškai kalbantys suomiai palaiko Suomijos komandą, kai ši žaidžia su švedais. Ar lenkiškai kalbantys lietuviai palaikytų Lietuvos krepšinio rinktinę, kai ši žastų su Lenkija?“ – abejoja britų profesorius.