Stebuklingos, visiems tinkančios dietos neegzistuoja – visi esame skirtingi. O ir sprendimus dėl savo mitybos priimti gali tik pats žmogus. Kad tie sprendimai būtų teisingi, reikia turėti pakankamai informacijos. O jos, deja, nemažai daliai lietuvių vis dar trūksta. Situaciją pakeisti pasiryžo Guoda Azguridienė, rudenį išleidusi knygą „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“.

– Guoda, kaip kilo mintis parašyti knygą apie maistą?

– Mane visada domino tai, kas leidžia žmonėms gerai jaustis. Maistas – ne išimtis. Kai pradėjau išsamiau gilintis į šią temą, ėmiau rašyti straipsnius, skelbti įžvalgas savo tinklaraštyje, skaitytojų susidomėjimas buvo didžiulis, vadinasi, žmonėms maisto, mitybos tema yra aktuali. Tai buvo viena iš priežasčių pradėti rašyti knygą. Tačiau labiausiai mane paskatino vyras Aris – jam vis atrodė, kad straipsniuose mano mintis neišplėtojama pakankamai, kad ne viskas iki galo pasakoma.

– Nemažai autorių sako, kad knygos rašymas yra sunkus ir sudėtingas darbas. Jums taip pat?

– Pats rašymas nėra sunkus darbas. Matyt, Aris buvo teisus sakydamas, kad straipsniuose kažko trūksta – knygoje galėjau išsakyti viską. Be to, ankstesnis darbas Laisvosios rinkos institute išmokė tvarkytis su gausia informacija, skirtingais požiūriais ir duomenų analize – rinkti informaciją ir galvoti, kaip ją pateikti, kur kas sunkiau, nei rašyti. Beje, knyga man nebuvo nauja patirtis – jau esu išleidusi knygą „Auksinės žuvelės ilgesys“, kurioje sudėti straipsniai ekonomikos temomis. Sakoma, kad jei gali nerašyti, tai ir nerašyk. Kol kas galiu, bet kaip bus vėliau – nežinau. Tad gali būti, kad tai ne paskutinė mano knyga (šypsosi).

– Dauguma žmonių knygas apie mitybą perka tikėdamiesi jose rasti receptą, kaip numesti svorio ar pataisyti sveikatą. Jūsų knygoje tokių receptų nėra. Kodėl?

– Nesu profesionali dietologė, todėl asmeninių rekomendacijų neteikiu. Nesiūlau stebuklingų, universalių receptų – tokių paprasčiausiai nėra. Tai, kas tinka man, galbūt visai netiks jums ir priešingai. Kiekvienas žmogus turi pats apsispręsti, o aš savo knyga stengiuosi suteikti kuo daugiau informacijos, kad jiems tai padaryti būtų lengviau. Nesiūlau universalių atsakymų, o padedu užduoti teisingus klausimus. Bandžiau viską paaiškinti kuo paprasčiau, kad žmonės įgytų bendrųjų žinių apie maistą.

– „Ką mes darome su maistu?“ – klausiate savo knygoje. Ką lietuviai su maistu daro blogai, o ką gerai? Kokias tendencijas pastebite?

– Lietuviai nėra išskirtinė tauta. Kaip ir visi žmonės maistą gadiname jį rafinuodami ir kitaip stipriai perdirbdami – norime išvaizdaus ir pigaus maisto. O gerai darome, kad atsigręžiame į natūralaus maisto gerąsias savybes ir stengiamės jo gauti visokiais pavidalais – tuo paaiškinčiau ir vadinamojo supermaisto, lėto maisto ir kitokio neindustrinio maisto atsiradimą. Smagu, kad susidomėjimas maistu ir mityba vis stipresnis. Manau, kad kai kurie mano knygoje išdėstyti dalykai po kokių penkerių metų bus visuotinai žinomi. Džiaugsiuosi, jei būsiu prie to prisidėjusi.

– Mityba žmonės domisi labiau, bet nemaža jų dalis vis tiek nesiliauja savęs alinti įvairiomis dietomis, kurios trokštamo rezultato neduoda. O kaip jums pavyksta laikytis principų, apie kuriuos kalbate savo knygoje?

– Griežtas rekomendacijas žmonės atmeta. Ir tai visiškai natūralu – radikalūs pokyčiai mityboje nėra nei naudingi, nei lengvi. Be to, trumpalaikiai mitybos pokyčiai nieko neduoda. Kur kas svarbiau tai, ką mes valgome kasdien, o ne priešokiais.

Mūsų šeima kasdien valgo labai įvairų maistą, o dėl nedidelių nusižengimų niekas nedaro tragedijos. Pavyzdžiui, nieko negaminu su rafinuotu aliejumi, tačiau kartais kepu baltų miltų blynus, retkarčiais suvalgau pyragaitį, nors tai nėra sveikas maistas. Žmonės kartais atmeta sveiką mitybą, nes mano, jog taip maitintis sudėtinga, užima daug laiko. Nieko panašaus. Gaminu daug, tačiau tikrai ištisomis dienomis prie puodų nestoviu. Tą taip pat norėjau akcentuoti savo knygoje.