Leidimas dokumentuose naudoti „w" neišspręstų jokių problemų, nes vis tiek būtų neįmanoma parašyti daugybės lenkiškų pavardžių. Taip LRT RADIJUI tvirtina archeologas humanitarinių mokslų daktaras Eugenijus Jovaiša. Jo nuomone, tai nėra tinkamas kelias spręsti susidariusias problemas, tačiau priduria, kad leidimas dokumentuose pateikti ir pavardę, užrašytą taip, kaip nori pats žmogus, rodytų valstybės pagarbą jos piliečiams.

– Pone Eugenijau, Jūs esate iniciatyvinės grupės „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“ pirmininkas. Nuo ko, praėjus daugiau kaip 25 metams nuo nepriklausomybės atgavimo, mes vis dar turime ginti mūsų kalbą?

– 25 metai praėjo ir mes pajutome, kad mums reikia ginti kalbą. Atrodytų, kad ši valstybinė kalba juk yra ne tik lietuvių kalba. Mes gyvename Lietuvos valstybėje. Mūsų kalba, lietuvių valstybinė kalba, jungia mus, visus Lietuvos piliečius. Ji vienodai svarbi lenkams, žydams, rusams, karaimams – visiems, kurie čia gyvena, nes mes ja bendraujame. Kitos bendros kalbos, kuria galėtume susišnekėti, neturime.

Tai turi rūpėti visiems Lietuvos piliečiams. Su tuo susidūrėme spręsdami asmenvardžių rašymo klausimus. Aš ir kiti Lietuvos šviesūs žmonės galvoja, kad tai neturi paliesti lietuvių kalbos, jos valstybinės kalbos statuso, kuris įtvirtintas mūsų Konstitucijoje. Tai, kas šiuo metu vyksta, siekiant rašyti asmenvardžius ne valstybine kalba, be abejo, yra įsiveržimas į lietuvių kalbą ir jos vartojimo siaurinimas. Pagaliau, jei mes leisime originaliai rašyti asmenvardžius, keisime lietuvių kalbą jau vien dėl to, kad asmenvardžiai yra dalis mūsų kalbos. Jie yra tikriniai daiktavardžiai.

– Po asmenvardžių gali sekti ir vietovardžiai?

– Taip, vien tai, kad jie yra tikriniai daiktavardžiai, diktuoja tam tikrą kalbos logiką: gramatiką, tarimus, kėlimus, įvairiausius dalykus, susijusius su kalbos mokslais.

– Bet čia mes kalbame tik apie, kaip kažkada esate minėjęs, tris raideles būtent iš lenkų gramatikos.

– Ne. Kodėl? W yra iš lotynų paimta, jos kiti net nevartoja. [...] Tos trys raidelės nepadarys nieko blogo.

– Kodėl tiek daug bangų keliama dėl tų kelių raidelių?

– Nes yra absoliutus nesupratimas. Mėginama išspręsti asmenvardžio rašymo problemą, kurią kelia Lenkų rinkimų akcija, kad mūsų lenkakalbiai piliečiai jaustųsi komfortiškai, matydami savo pavardę, užrašytą gimtąja kalba. Jie nori tai matyti pirmame, pagrindiniame, paso puslapyje. Jie susiduria su problema, kad w neišsprendžia jokių problemų. Jūs neužrašysite daugybės lenkiškų pavardžių. Ką reikės daryti su pavarde „Česlav Okinčic“? Kaip ją užrašysite? N juk yra su ženklu viršuje. Kaip užrašysite istorinę lenkų ž, kuri rašoma su taškeliu? [...] Vadinasi, šitas kelias nėra kelias.

Sakyti, kad tos trys raidelės nepakenks lietuvių kalbai, vėlgi neteisinga, nes tada į lietuvių kalbą ateis visai naujų dalykų. Kas? Dvigubos raidės, pavyzdžiui, cz, rz. O kaip yra lietuvių kalboje? Ji gal ne unikali, bet labai savita. Juk mes turime vieną raidę ir vieną garsą – ž. Kitose kalbose yra visiškai kitaip. Pavyzdžiui, vokiečių kalboje yra č užrašymo variantų, kai naudojamos net keturios raidės –tscj. [...] Jei nevalstybinę kalbą įsileisime į asmenvardžių rašybą, įsileisime ir įvairiausius darinius, junginius. Kas galės pasakyti, kaip vienu ar kitu atveju užrašyti, jeigu jis nebus išmokytas, kaip tai daryti? Aš ir sakau – tada reikia visą tautą iš naujo išmokyti valstybinės lietuvių kalbos, kurioje jau vyrautų kitokia logika.

– Pavyzdžiui, šiandien žiniasklaida, dienraščiai užsienio pavardes (nesvarbu, iš Rusijos, Japonijos, Ukrainos) bando rašyti originalo kalba, bet mes ne visada mokame jas perskaityti, iškraipome.

– Tai labai geras pavyzdys. Čia prasilenkiama su valstybinės kalbos logika, su visomis taisyklėmis. Tiesa, visokių išimčių padaroma, bet yra aišku, kad tokioje žiniasklaidoje pats elegantiškiausias, normaliausias ir pagarbiausias būdas užrašyti pavardes tų tautų, kurių atstovų pavardes rašome, yra rašyti valstybine kalba, o skliaustuose rašyti originalo kalba. Ne tik transkribuoti, pavyzdžiui, rusišką pavardę lotyniškomis raidėmis, bet ir slaviškais rašmenimis užrašyti tikrąją pavardę.

– Bet slaviškais rašmenimis, hieroglifais nerašome. Mes nemokame jų skaityti.

– Nerašome, nemokame jų skaityti. Jau dabar Lietuvoje slaviškais rašmenimis jaunimas apskritai mažai temoka skaityti. Ar tai gerai, ar blogai – atskira tema. Visada nemokėti kalbų yra blogai.

– Dar noriu paliesti ir imigrantų problemą. Spaudoje buvo pasirodžiusi net tokia Valstybinės kalbos komisijos pirmininkės mintis, kad, gausėjant imigrantų skaičiui Lietuvoje, ko gero, valstybės tarnautojai turės mokytis tų kalbų, kad galėtų susikalbėti su imigrantais. Ką apie tai manote?

– Reikalas tas, kad jokioje pasaulio šalyje niekas nesiderina prie imigrantų poreikių. Nesiderina. Jūs neužrašysite vokiškame pase „Jovaiša“. Tiesiog su š raide problema. Jūs neužrašysite, ir net į galvą nešauna tokių dalykų, nes nuo seniausių laikų atėjęs vienas iš svetingumo principų – jei esi svečias, tai tu šiuose namuose turi mėginti prisitaikyti, būk svečias ir įsigyvenk, įsiliek į šią šeimą, bet įsiliek taip, kaip ši kultūra tave priima, pažink ją, jos kultūrą, pažink jos kalbą. Tada tu būsi tikras imigrantas – mylimas ir gerbiamas.

Imigrantas ateina ir sako – šnekėk taip, kaip man reikia, ką čia savo kažkokia kalba šneki. Visai neseniai, sovietmečiu, tokius dalykus girdėjome troleibusuose – būdavo pasakoma „savo kiauliška kalba nekalbėk“. Tai sovietmečiu aš girdėjau savo ausimis. Visur reikalinga tolerancija. Reikia toleruoti žmones, nes jie yra žmonės. Yra įvairių motyvų, kodėl jie važiuoja į kitus kraštus, bet tai negali būti daroma daugumos sąskaita, nes tai nėra natūralu, tai nėra teisinga.