Dinamiškiausias renginys

Festivalis ne tik priartino teatrą prie žiūrovų, bet ir savaitei sujaukė ramų uostamiesčio kultūrinį gyvenimą.

Festivalis jau baigėsi, bet itin sklandžiai ir kūrybingai vykęs renginys dar sulaukia atgarsių. Festivalio organizatoriai paprašė trijų renginyje dalyvavusių teatro profesionalų aptarti įspūdžius iš ketvirtųjų „Jauno teatro dienų“.

Andrius Jevsejevas – teatrologas, teatro kritikas, festivalyje dalyvavęs kartu su profesionalių kritikų komanda ir prisidėjęs prie kūrybinių dirbtuvių metu kurtų pasirodymų, kurie vėliau buvo pristatyti žiūrovams.

– Pakomentuokite šių metų festivalį, kuo jis išskirtinis?

– Ketvirtosios „Jauno teatro dienos“, manyčiau, yra gyviausias, dinamiškiausias ir intensyviausias lietuviškas teatrinis renginys, kuriame yra tekę dalyvauti. Prieš prasidedant festivaliui kilo daug abejonių dėl, kaip tada rodėsi, itin rizikingo festivalio formato. Dabar sakau, kad rengėjams bei dalyviams jį įgyvendinti pavyko kone tobulai. Festivalyje puikiai derėjo viskas: keturios dienos, penkios viešos erdvės ir kasdien besikeičiančios režisierių, kritikų – dramaturgų bei aktorių komandos, bandančios kūrybiškai įveikti vis kitas temas.

– Koks jūsų, kaip kritikų komandos nario, indėlis į festivalį, ar tai buvo nauja kūrybinė patirtis?

– Negaliu kalbėti kitų festivalio dalyvių ar publikos vardu, tačiau begalinę „Jauno teatro dienų“ naudą pajutau ir asmeniniu, ir profesiniu lygiu. Toks spontaniškas, gaivališkas bei energingas vyksmas sudarė visas prielaidas įveikti aibę vidinių kompleksų, kūrybiškai susipažinti su keliomis dešimtimis įdomių, ambicingų jaunų žmonių. Profesiniu aspektu visas festivalis buvo nusėtas netikėtų atradimų: nuo pavienių aktorių bei režisierių iki būtent šiose „dienose“ neabejotinai susiformavusios savotiškos komunos, nuo naujų kolaboracijų ar planų ateities projektams iki nuostabiai teatrinę materiją festivalyje pagavusių ir fiksavusių fotografų.

– Kokius taisytinus „Jauno teatro dienų“ aspektus įžvelgiate?

– Matau bene vienintelį netobulumą. Stebint vienas kito darbus, besidalijant idėjomis, polemizuojant diskusijose bei aptarimuose, nejučia kiek apleidome tuos tikruosius, atsitiktinius žiūrovus. Nepaisant to, festivalio užkurtas gaivalas ir kūrybinga atmosfera niekur nedingsta, verčia permąstyti ir ankstesnius darbus bei ilgą laiką ramybės nedavusias idėjas. Tokie dalykai dažnai nenutinka.

Nepasigedo ideologijos

Jean-Cyril Vadi (Prancūzija) – dramaturgas, režisierius, nuolat dalyvaujantis Lietuvos ir Prancūzijos kūrybinio bendradarbiavimo projektuose. J.-C.Vadi festivalyje buvo vienas kūrybinių dirbtuvių metu aktorių grupėms vadovavusių režisierių.

– Gal galite įvertinti festivalį savo kūrybinės praktikos kontekste?

– Tai buvo pirmas tokio pobūdžio jauniems aktoriams skirtas festivalis, kuriame dalyvavau kaip režisierius. 2000–2004 m. buvau vienas Jauno Europos teatro susitikimų (Rencontres du Jeune Théâtre Européen) organizatorių. Tuose susitikimuose būtent režisieriai turėjo labai daug galios. Nuo jų priklausė beveik visa aktorių raiška. „Jauno teatro dienos“ mane sužavėjo paprastumu – aktorius, režisierius ir renginio sumanytojas Valentinas Masalskis dalyvius kvietė kurti laisvai ir išlikti atviriems dialogui.

– Kokie organizatorių pasirinktos kūrybinių dirbtuvių sistemos pranašumai?

– Į šį festivalį pakviesti režisieriai, aktoriai bei kritikai kiekvieną dieną skirtingose miesto vietose kūrė tam tikras teatro oazes. Čia nebuvo jokios ideologijos ar demagogijos, išankstinio nusistatymo ir skambių žodžių siekiant pakeisti pasaulį. Buvo tik meilė teatrui, nuolankumas mus nustelbiančių dalykų akivaizdoje ir nenumalšinamas troškimas atrasti, praplėsti akiratį, atsiverti kitam ir savo slaptoms vidinėms erdvėms.

Sugrįš jau vasarą

Vidas Bareikis – režisierius, dainininkas, LMTA vaidybos I kurso vadovas. Festivalio metu kartu su Klaipėdos universiteto Menų akademijos profesoriumi V.Masalskiu dalyvavo kūrybinių mainų programoje – savaitei apsikeitė vadovaujamų vaidybos kursų studentais.

– Kokia, jūsų manymu, yra kūrybinio bendradarbiavimo nauda abiejų aukštųjų mokyklų studentams?

– Tai labai tiksliai apibūdino viena studentė: „Akademijos be konkurencijos“. Dažniausiai tokie kūrybiniai mainai neįvyksta dėl baimės ar nepasitikėjimo kitais. Šiuo atveju atsitiko precedento neturintis įvykis. Jo nauda – akivaizdi, nes buvo sudrumsti jau per pirmuosius metus nusistovėję tiek vieno, tiek kito kursų „vandenys“ – buitis, rutina, mokymo sistema. Abu kursai paragavo kitos teatro sistemos ir tai parodė galimybes tobulėti.

– Kokia galima šių kūrybinių mainų perspektyva? Ar numatomas projekto tęstinumas?

– Apie projekto tęstinumą dar festivalio metu sutarėme su V.Masalskiu. Džiugu, kad užsimezgusi draugystė jau šią vasarą Klaipėdoje bus pratęsta. Abu kursai susitiks dviejų savaičių kūrybinėje stovykloje, kur pradės naują darbą. Stovyklos metu studentai dirbs su abiem kursų vadovais, o vėliau išsiskirs ir pristatys du savarankiškus spektaklius. Tikiuosi, kad tai palengvins kitiems siekti naujų tobulėjimo galimybių bei bendravimo kelių.

Penktosios „Jauno teatro dienos“ numatomos 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Tikimasi, kad tarptautinis festivalis išlaikys kūrybinių dirbtuvių formatą ir Klaipėdos publikai pristatys dar daugiau įdomių darbų.