LRT Didžiojoje studijoje viešėję prieš daugelį metų konkursą organizavę ir jame dalyvavę žinomi žmonės dalijosi istorijomis ir šypseną keliančiais prisiminimais. Nemaža dalis Europos valstybių rengė muzikinius festivalius: Lenkija turėjo Sopoto festivalį, Bulgarija – „Auksinį Orfėjų“, todėl 1968-aisiais Lietuvoje prasidėjo jaunų atlikėjų konkursas „Vilniaus bokštai“, ilgainiui tapęs legenda.

„Iš pirmųjų „Vilniaus bokštų“ geriausiai  prisimenu komisiją, kurios sudėtyje buvo Mikalojus Novikas bei daug kitų žymių to meto visuomenės veikėjų, komisijai vadovavo Rimantas Siparis. Pamenu, kad komisijos nariai dažnai ir konsultuodavo konkurso dalyvius, o vienos R. Sipario konsultacijos nepamiršiu visą gyvenimą. Paklaustas, ką daryti prieš koncertą prikimusiam atlikėjui, jis patarė balsą atgaivinti išgeriant šiek tiek alkoholio“, – juokėsi pirmuosiuose „Vilniaus bokštuose“ dalyvavusi Ona Valiukevičiūtė.

Muzikinis konkursas išgarsino ne vieną atlikėją, tarp jų – ir Aleksą Lemaną, kuris 1970-aisiais tapo laureatu. „Neslepiu, kad šiame konkurse dalyvavau siekdamas laimėti“, – LRT RADIJO devyniasdešimtmečiui skirtoje laidoje kalbėjo dainininkas. Jis muzikiniame projekte atliko dainą „Prie apleisto seno namo“.

Tais pačiais metais konkurse dalyvavusi Svetlana Bagdonaitė laidoje „90 dainų – 90 legendų“ po keturiasdešimt šešerių metų LRT Didžiojoje studijoje dalijosi prisiminimais ir atliko puikiai žinomą dainą „Jūreivio keliai“.

1974-aisiais į „Vilniaus bokštų“ sceną su kūriniu „Apginkime dainą“ lipęs Alfredas Macius LRT Didžiojoje studijoje su kolega Stasiu Liupkevičiumi atliko legenda tapusią dainą „Pašauki mane“.

„Viena iš sąlygų laimėti, be charizmos, talento ir pasiruošimo yra daina, todėl atlikėjai gana ilgai svarstydavo, kokią dainą konkursui pasirinkti. Kasmet buvo sukuriamos 27-ios dainos, ir bet kuris dainininkas tais kūriniais galėjo papildyti savo repertuarą. Esu įsitikinusi, kad to meto kompozitoriai padėjo pamatus lietuviškai estradinei muzikai“, – kalbėjo B. Paškevičienė.

Tai kompozitorių kartai priklausantys M. Novikas ir Algimantas Raudonikis neslėpė, kad rašydami dainas, dažnai jas lygindavo tarpusavyje, svarstydavo, kieno parašytas kūrinys – geresnis.