Tai LRT klasikai pasakoja knygos „Stasys Petrauskas (1950–2010): Panevėžio Bitlas“ sudarytoja dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Anot jos, nors kiti dailininkai nepripažino šio menininko, tačiau jis žavėjo daugelį aplinkinių – visi spektakliai Panevėžio dramos teatre baigdavosi apsilankymu S. Petrausko namuose.

– Jus, kaip dailėtyrininkę, pirmiausia patraukė S. Petrausko asmenybė ar jo kūryba?

– Panevėžys tikrai negali pasigirti spalvingomis dailės pasaulio asmenybėmis. Šiame mieste S. Petrauskas buvo išskirtinis dailininkas – vienintelis, kuriam Panevėžio centre pastatytas paminklas. Tai rodo šio žmogaus svarbą Panevėžio miestui.

– Šiame mieste S. Petrauskas tikrai garsus, netgi pramintas Panevėžio Bitlu. Bet kitur Lietuvoje šis dailininkas nėra labai žinomas, nors jo palikimas išties nemažas.

– Palikimas nemažas, bet kaip reta išsklaidytas ir gana prieštaringas. Jo tapyba, kaip ir galima tikėtis iš savamokslio, buvo neorenesansinė, neoklasikinė. Tarp profesionalų irgi būna anachronistų, bet, kalbant apie S. Petrauską, reikia atsižvelgti į tai, kad jis buvo tikras marginalas.

Menininkas buvo nereikalingas tautodailės draugijai, nes jis paneigė tautodailininko, kaip menininko, principus. S. Petrauskas nenorėjo būti toks, kaip profesionalūs dailininkai. Jis nebuvo modernus, neatliepė  meno procesų, o stengėsi daryti taip, kaip žymieji klasikos meistrai.

Kaip jau minėta, S. Petrausko kūryba neorenesansinė, neoklasikinė. Kai kurie portretai nutapyti renesanso stiliumi, žmonės juose vaizduojami apsirengę senoviniais drabužiais. Rašytojas Kazys Saja netgi klausė, kodėl S. Petrauskas jį vaizduoja lyg didiką, taip prabangiai apsirengusį. Bet toks buvo S. Petrausko kūrybos tikslas – vytis, lygiuotis į pasaulinę dailės klasiką.

Mane patraukė savotiška S. Petrausko kūrybos mozaika. Joje buvo smagių piešinių su aiškiomis politinėmis aliuzijomis. Be to, didelę dalį S. Petrausko kūrybos sudaro erotiniai piešiniai. Erotinio pobūdžio tapyba – labai sudėtingas žanras, nes galima nesunkiai nuslysti į pornografiją ar karikatūrą, kaip kartais nutikdavo S. Petrauskui. Tai, kad jam pastatytame paminkle vaizduojamos į mazgelį surištos genitalijos, atskleidžia, jog erotika šiam žmogui buvo svarbi.

– Knygoje rašote, kad, nors S. Petrauskas buvo menininkas-chuliganas, jis buvo giliai tikintis, religingas žmogus.

– Kiekviena asmenybė turi įvairių savybių. Dažnai matome tik reprezentacinę žmogaus pusę, bet nežinome jo paslapčių, svajonių. S. Petrauskas neslėpė savo gyvenimo. Jis buvo talentingas erotinių piešinių autorius. Lietuvos dailėje erotinės kūrybos nėra daug, bet S. Petrauskui ši tema buvo labai svarbi.

– Galima paminėti, kad S. Petrauską globojo Tėvas Stanislovas.

– Tėvas Stanislovas globojo du „baisius“ vaikus, kuriuos reikėjo patraukti į Dievo pusę – S. Petrauską bei talentingą savamokslį skulptorių Rimą Idzelį. Jie buvo išskirtiniai dideliame tautodailininkų būryje –nepaklusnūs, pasišiaušę, nedorėliai. Būtent tokius nedorėlius Tėvas Stanislovas norėjo patraukti į savo pusę, nes, kaip žinome, Šventajame Rašte pasakyta, kad už vieną pasiklydusią avį duoda šimtą sveikų.

Tėvas Stanislovas globojo šiuos menininkus, parūpindavo užsakymų, kuriuos jie nuoširdžiai vykdydavo. S. Petrauskas piešė labai daug kopijų, o R. Idzelis sukūrė nuostabias stacijas Anykščių bažnyčiai. 2011 m. Panevėžyje pastatytą S. Petrausko paminklą taip pat sukūrė R. Idzelis.

– S. Petrauskas sovietinėje santvarkoje nugyveno 50 metų ir sugebėjo niekur nedirbti nė dienos.

– Veltėdžiavimas buvo laikomas dideliu nusikaltimu, todėl S. Petrauskas šliejosi prie Bažnyčios, kad gautų jos užsakymų. Bet, kaip jau minėjau, jis iš tiesų buvo giliai tikintis žmogus. Teko skaityti S. Petrausko gyvenimo apmąstymus, literatūrinius bandymus.