Iš tikrųjų pati gamta nelabai ką žino apie šventą Oną. Tai mes savo šventę suradome tada, kai gamta tapo brandi. Nuo senų laikų ši diena buvo siejama su šviežia duona, po šventos Onos, sako, jau prasidėdavo javapjūtė.

Na, ne visada ji galėdavo prasidėti tada. Ir pirmoji rugių grįžtė, nupjauta pjautuvu, turėjo daugiau simbolinę reikšmę. Bet šiaip ar taip, po šios dienos jau žvalgysimės į javus. O jie jau pagelto, išbluko. Gal net per anksti, nes birželį ir pačią liepos pradžią buvo toks karštis... O paskui pasipylė lietus, tik javai buvo ėmę gelsti, tad jis nedaug ką tepakeitė.

Atrodo, kad gamta labai palankiai sutiko ir karščius, ir lietus. Kai kur Lietuvoje iškrito tikrai daug lietaus, vanduo nors trumpam užtvindė laukus ir pievas. Tas vanduo beregint nuslūgo. Tačiau drėgmė iškart sutraukė kirų pulkus, gandrus ir pilkuosius garnius. Net pempių pulkeliai braidė seklumose, tikučiai...

Kol kas pempių ir tikučių, rudagalvių kirų skraidymai labiau primena klajones. Paukščiai dar užimti kitais reikalais – jie peri, rūpinasi namais. Tik pažiūrėk, gandriukai savo lizduose stypso, kai kurie bando mankštinti sparnus. Jiems iki tikro skrydžio dar gal savaitė, gal dvi...

Nors mes taip dažnai kalbame apie gandrus, tačiau šiandien turime priminti, ką daryti, jei per vėtrą išvirto jų lizdas. Taip nutinka dažną vasarą, taip daug kur įvyko ir šiemet.

Gandrų lizdus apžiūrėti, jei reikia – juos patvarkyti ir net perkelti į kitas, saugesnes vietas, mes skatinome žiemos gale, ankstyvą pavasarį. Tie dabar išvirtę lizdai dažniausiai – iš tokių. Žinia, vėtra gali nugriauti ir tvirtą lizdą. Jeigu jis išvirto ir jaunikliai atsidūrė ant žemės, reikia kuo skubiau senojo lizdo vietoje iškelti bet kokį, kad ir visai laikiną pagrindą, pridengti jį velėnom ir šienu.

Jei neliko medžio ar negalite lizdo iškelti ant stulpo, sukalkite trejeto metrų aukščio žiogrių, ant jo iškelkite lizdą. Gandrai tikrai iš karto susiras savo vaikus ir juos maitins. Tai nėra labai sudėtingas darbas, todėl nereikia niekur skambinti, ieškoti atvykstančių pagalbininkų. Nes, jei lauksime, kol kas atvažiuos, gandriukai liks nelesę, o seni gandrai nuo jų nutols...

Žinoma, jei gandriukai susižalojo, reikia skambinti gyvūnų globėjams, pranešti. Bet skambinti galima tik tada, kai gyvūnai sužeisti, kai jiems reikia profesionalios veterinarinės pagalbos ir globos. Beje, Gyvūnų globėjų asociacijos numeris – 8 686 44 828.

Dabar traukime į miškus. Čia ne tik vešlu ir žalia, bet daug mėlynių. Tiesa, kai kur jos šiemet smulkokos. Mėlynės – puikios uogos. Pagaliau – jos iš gamtos, taigi natūralios, sveikos. Jas galima šaldyti, džiovinti, virti uogienes. Galima valgyti šviežias. O kiek visokių patiekalų galima paruošti, kad ir šaltanosių išvirti... O jas rinkti...

Mėlynes rinkti reikia tvarkingai. Ir šiemet, sako, kai kas įsigudrina jas braukti, trinti vadinamosiomis šukomis. Toks būdas net nelaikytinas uogavimu, jis draudžiamas ir už tai griežtai baudžiama. Žinokite patys ir pasakykite kitiems. O pamatę tokius gamtos niokotojus skambinkite telefonu 112, praneškite. Tik labai tiksliai pasakykite vietą, kurioje juos pastebėjote.

Paklausite, ar tikrai šukos tokios pavojingos? Taip, labai. Nubraukti, nudraskyti mėlynių kereliai neves uogų bent porą metų. Kodėl reikia taip niokoti gamtą? Mėlynė labai skani uoga. Tačiau ji gardi ne tik mums, bet ir daugeliui gyvūnų.

Mėlynes lesa strazdai, liepsnelės, devynbalsės, kiti paukščiai giesmininkai, net krankliai ir kėkštai. Dar dažniau jas kapsi tetervinai, jerubės ir kurtiniai, tikrieji miško vištiniai paukščiai. Be to, dažnai jomis savo racioną paįvairina kiaunės, voverės, lapės, net vilkai. O jeigu į mūsų miškus užklys meškos, jos tikri turės kuo smaguriauti.

Nors meškos – mūsų girių senbuvės, dabar jų tik kai kada sulaukiame. Tačiau kitą girių senbuvį – kurtinį – miškuose kartais pabaido uogautojai ar grybautojai. Žinoma, paukščiai nelengvai kyla, paprastai jie stengiasi sprukti žeme, slapstydamiesi už žolių ir krūmelių. O pamatyti kurtinį yra didelė sėkmė. Dabar žinome, kad jų populiacijos yra stabilios, jiems daug dėmesio skiria ir gamtininkai, ir miškininkai. Tačiau vargu ar kada nors kurtinių bus tiek, kad galėtume nesirūpinti jų likimu.

Senuose medžiotojų prisiminimuose rašoma apie tilvikų ir tetervinų, kurtinių jauniklių medžioklę, kuri prasidėdavo nuo liepos vidurio. Šiandien tokia medžioklė atrodo lyg šventvagystė. Tačiau vasarą medžiojama. Medžiojami šernai, stirnų patinai... Beje, dabar pačiame įkarštyje stirnų ruja, šios vestuvės – labai įdomios.

Ar žinote, kad tik ryte gieda kikilis? Ir – prieš lietų. Jam gerai, jis dar nekeliauja. O kas dar gamtoje šiuo metu migruoja? Vasarą net ne šimtus, o tūkstančius kilometrų nuskrenda drugiai. Štai iš mokyklinių vadovėlių žinomas kopūstinis baltukas pas mus atskrenda iš pietų. Mūsų krašte likusios žiemoti šio drugio lėliukės sušąla ir kitąmet vėl laukiame atskrendančių naujų baltukų. Beje, jie atkeliauja ne kasmet. Panašiai keliauja ir gudobelinis baltukas, usninukas, admirolas.

Tačiau geriausi keliautojai – drugiai sfinksai, kurių po liepos karščių galime tikėtis iki 25 rūšių. Kodėl tikėtis? Kai kurios rūšys yra vietinės, nekeliaujančios, todėl jų negausiai galime tikėtis visada. Tokie tikri, „mūsiškiai“ yra akiuotasis, dviejų rūšių kamaniniai, lipikinis ir kiti sfinksai. Tačiau mes tikimės išvysti bent 10–12 rūšių egzotinių sfinksų, iš kurių pats įspūdingiausias yra kaukolėtasis. Šis stambus, ilgais sparnais drugys nugarėlėje turi kaukolę primenantį piešinį.

Kaukolėtojo sfinkso vikšrai minta bulvių lapais. Jei sfinksai iš Šiaurės Afrikos atskrenda labai anksti, birželį, iki rugsėjo spėja užaugti naujos kartos drugiai, kurie išskrenda į Afriką. Kaukolėtieji sfinksai labai reti, juos pamatyti – didelė sėkmė. Retai į Lietuvą atskrenda amūriniai, oleandriniai, pietiniai sfinksai.

Ne viską mes regime ir pastebime. Ypatingu liepos įvykiu tapo varliukų ir rupūžiukų, šią vasarą užaugusių kūdrose ar tvenkiniuose, išlipimas į sausumą. Daugelis jų (išskyrus žaliąsias varles) visą gyvenimą praleis ne vandenyje, jiems tai – tikrojo gyvenimo pradžia. Nors vasara ilgai buvo sausringa ir nemažai kūdrų išdžiūvo kartu su jose buvusiais buožgalviais, jauniklių gausu. Tačiau net ten, kur varliukų stebime daug, neturėtume džiūgauti: nago dydžio gyvūnėliui išgyventi iki brandos, sulaukti 3–4 metų amžiaus, yra nelengva. Paprastai tokia laimė tenka tik keletui iš šimto.

Kur pradingsta kiti?  Nėra žūčių statistikos, tačiau preliminariai galima teigti, kad dalį jų sulesa paukščiai ir suėda žvėrys. Mažutis varliukas yra tinkamas grobis ne tik varnai, bet ir strazdui, medšarkei. Naktį juos gaudo ežiai, mangutai, lapės, kiaunės. Labai daug jų žūsta po mūsų kojomis, po ratais (net ir dviračių), nes mes ne visada atidūs.

Baisūs varliukų naikinimo įrankiai – visokios šienapjovės, žoliapjovės: atrodo, kad Lietuvoje jau nežinoma, kas yra dalgis, o birbianti ir visa naikinanti krūmapjovė (žoliapjovė) yra tobulybės ženklas. Ar mes visada turime kuo paaiškinti šiuos savo poelgius, nors jie nutinka, kaip sakoma, „visai netyčia“?..