Į Paryžių – nuotykių

Ne, iš Lietuvos ji emigravo ne dėl sunkaus gyvenimo.

Kaunietė dirbo jau nuo 15 metų, baigusi mokyklą išvyko studijuoti į Vilnių, nuo 19 metų dar dirbo ir visu etatu viešųjų ryšių agentūroje. Pagal savo amžių Aušra uždirbo solidų atlyginimą. Ji rašydavo ir dienraščiui "Kauno diena", kuriam ir dabar jaučia didelių sentimentų.

"Prancūzijoje ieškojau nuotykių", – plačiai šyptelėjo 29 metų moteris. Ji į Paryžių išvyko vos apsigynusi teisės bakalaurą.

Derindama studijas su darbu ji visą laiką svajojo apie Paryžių, norą pasimokyti prancūzų kalbos.

"Tačiau vis laukiau, kol man paskambins Paryžius, – ironiškai iš savęs pasijuokė Aušra. – Labai norėjau išvažiuoti, kalbėjau apie tai, bet nieko nedariau. Ir vieną dieną staiga smogė. Tai buvo tarsi nušvitimas. Nusipirkau bilietą, su kuriuo turėjau išvykti po trijų mėnesių į vieną pusę. Ir iškart palengvėjo", – tęsė A. Prasauskaitė.

Su pramoginiu projektu Lietuvoje dirbusi Aušra į Prancūziją specialiai išvyko prieš mados savaitę, kurioje, prieš susirasdama kokių nors darbų, tikėjosi savanoriauti.

"Taip ir įvyko. Užmezgiau kontaktų, pažiūrėjau, koks ten gyvenimas, pramokau kalbos, nors iš pradžių prancūziškai beveik nemokėjau nė žodelio", – pasakojo Aušra.

Išskirtinės kompanijos

Sprendimą vykti į Paryžių ji vadina geriausia dovana sau, nes tai suteikė drąsos, pasitikėjimo priimti ir kitus sprendimus, galimybių sutikti pasakiškai įdomių žmonių. Pavyzdžiui, amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu vadinamą, dabar Niujorke gyvenantį garsų Lietuvos menininką Joną Meką ir jo kompaniją. Arba – padirbėti su dizainere Vivienne Westwood, pabendrauti su skandalinguoju rašytoju Fredericu Beigbederiu.

"Gera bendrauti, mokytis iš išmintingų, įdomių žmonių, neįsisukusių į voverės ratą, – prisimindama Prancūziją švytėjo A. Prasauskaitė. – Labai vertinu smalsius, ieškančius, humoro jausmo nestokojančius žmones. Gal man labai sekėsi, bet per savo keliones vis patekdavau būtent į tokias kompanijas."

Voverės ratu ji vadina kasdienę rutiną, kai žmogus renkasi 20, 30 ar 40 metų nieko nekeisti: darbas, namai, parduotuvė, darbas, namai...

Ji pamena, kai dalyvavo viename gimtadienyje, kur susirinko jai nepažįstami intelektualūs filosofai, menininkai. Neregėta, išskirtinė aplinka, vien tualetas – daug didesnis ir prabangesnis už jos butą, 40–66 metų išskirtiniai žmonės – menininkai, intelektualai.

"Ką aš čia veikiu?" – Aušra prisiminė sekundei šmėkštelėjusią mintį, kurią nustelbė įdomūs pokalbiai su inteligentiškais žmonėmis.

Po trijų savaičių tą gimtadienį ji prisiminė skrisdama į Niujorką. "Paėmiau "The New York Times", o ten ant viršelio – italų menininkas. Tai jo gimtadienyje, pasirodo, buvau", – šyptelėjo Aušra.

Lietuvoje yra labai daug neišnaudotų galimybių ir savo patirtį galiu pritaikyti gimtojoje šalyje.

Darbdavė išlydėjo su ašaromis

Paryžiuje ne viskas buvo rožėmis klota ir užsienis – ne aukso kasyklos, kur lengvai žarstai tauriuosius metalus ar pinigus trapiais pirštais.

"Jei esi nekvalifikuota darbo jėga, iš pradžių ilgai turi dirbti nuo atlyginimo iki atlyginimo ir tik po to gali kopti aukštyn", – pastebėjo A.Prasauskaitė.

Tuomet, dar būdama 22 metų, Aušra įsidarbino vienoje prabangių prancūziškų drabužių parduotuvėje.

Ji melavo. Kelias frazes mokėjusi prancūziškai savo CV įrašė, kad Lietuvoje dirbo itin garsių dizainerių prekių parduotuvėje, nors į tokias prabangias parduotuves nebuvo net įkėlusi kojos.

Pirmasis paryžietiškas jos atlyginimas nebuvo kvepiantis prancūzišku šampanu su austrėmis – tik 1 500 eurų. Maža to, šalies kalbą minimaliai mokėjusi Aušra pateko į nosis užrietusią prancūzišką bendruomenę, nežinojo elgesio normų.

"Fu, tu per greitai vaikštai, neelegantiškai judi, pernelyg garsiai kalbi, esi per daug susivėlusi", – nuolat ją pašiepdavo ir kritikavo darbdaviai bei kolegės. O parduotuvės vadovė, kai nebūdavo klientų, vienu piršteliu lentynoje išvartydavo marškinius ir liepdavo juos sutvarkyti. "Tuo metu visi stebėdavo ir juokdavosi iš manęs. Tarp tų besijuokiančiųjų buvo ir naujai į darbą priimta prancūzaitė", – prisiminė Aušra.

Kodėl ją priėmė, o po to – tyčiojosi?

To prabangaus ženklo stilius buvo savo komandoje turėti kokią nors keistenybę kiekvienoje savo parduotuvėje – prieš A. Prasauskaitę tokią naštą kentė rusė.

Vis dėlto kantriai dirbdama besišypsanti kaunietė nuoširdžiai stengėsi įsilieti į prancūzų bendruomenę, priimti tos šalies kultūrą.

Ir po kelių mėnesių ji tapo geriausia ir labiausiai klientų pamilta darbuotoja, parduodavo daug prekių, sulaukė paskatinimo, o atsisveikinant parduotuvės vadovė ją apsikabino verkdama: "Gali grįžti bet kada. Tau visada rasime darbo."

Megapolis – ne jai

Kodėl ji paliko pamiltąjį Paryžių? Į Lietuvą Aušra grįžo dėl šeiminių aplinkybių.

Kodėl po to išskrido į pradžioje jos visiškai neviliojusį Londoną? Aušra pasirinko studijuoti viename geriausių pasaulio mados koledžų, kur po trejų metų baigė mados medijos magistrantūrą.

"Kiekviena paskaita buvo kaip testas, – prisiminė sausus teisės mokslus Lietuvoje baigusi A. Prasauskaitė. – Londone neturėjau draugų, giminių, pažįstamų. Buvau vienui viena, ir pirmasis pusmetis buvo itin sunkus."

Dabar ją kartais užplūsta Londono trauka, to miesto, kuriame paliko daug naujų draugų, ilgesys.

Kodėl vis dėlto Aušra paliko jai vėliau labai patikusią Didžiosios Britanijos sostinę?

"Visą laiką svajojau išvažiuoti į didmiestį, bet jame pagyvenusi suvokiau, kad megapolis – ne man, – atviravo Aušra. – Milžiniški atstumai. Nenoriu iš taško A į tašką B keliauti pusdienį, su draugais pasimatyti kas tris mėnesius, nes jie, kaip ir tu, neranda tam laiko. Ten žmonės nekuria santykių. Jų vienintelis prioritetas – karjera, darbas, nes ten milžiniška konkurencija. Nenorėjau suktis tame rate. Mačiau, kad Lietuvoje yra labai daug neišnaudotų galimybių ir savo patirtį galiu pritaikyti gimtojoje šalyje."