Pavadinimas, regis, skamba banaliai, tačiau ar gali pagrindinis žmonijos tikslas būti „nuvalkiotas“? Ypač šiais laikais, kai nuolat kalbama apie tai, kad visi žmonės, nepaisant jų fizinių ypatybių, moralės, išsilavinimo, pomėgių, turi teisę būti ne šiaip laimingi, bet taip, kaip patys tą laimę supranta.

Tokios temos svarstomos trupės „Club Guy & Roni“ spektaklyje, kuris „Naujojo Baltijos šokio“ programoje atsirado gana netikėtai.

„Suderinti trupės vizitą likus tiek nedaug laiko iki festivalio pavyko tik dėl atsitiktinės sėkmės, – teigia trupės agentė Iva Horvat. – Mūsų kalendorius perpildytas gastrolių ir naujų spektaklių, tačiau situacija susiklostė palankiai ir pirmą kartą atvykstame į Lietuvą. Labai džiaugiuosi, kad dar vienoje šalyje pavyks pristatyti trupę, kurios nariai yra visiškai unikalios, iš minios išsiskiriančios individualybės. Tai maža grupelė žmonių, sunkiu ir ryžtingu darbu kurianti didelius projektus.“

Šią „mažą grupelę“ 2002-aisiais įkūrė choreografai Guy Weizmanas ir Roni Haveris, per 15 metų kartu pastatę apie 30 šokio (ir ne tik) spektaklių. Nors trupė reziduoja Olandijoje, joje nėra nė vieno šokėjo olando, o ir pats choreografas G. Weizmanas atvyko iš Izraelio, kur ilgą laiką šoko žymiojoje Batshevos šokio trupėje. Su juo kalbame apie „Club Guy & Roni“ komandą, įkvėpimą kurti ir mėgstamas kūrybos temas.

– Trupę sudaro skirtingų tautų ir pačių įvairiausių šokio mokyklų šokėjai. Kaip surenkate tokią komandą?

– Mes niekada neieškome „šokėjiškų šokėjų“, beveik nerengiame atrankų. Paprastai būsimus narius sutinkame keliaudami po pasaulį. Kai pamatome „Club Guy & Roni“ šokėją, iškart suprantame, kad tai mūsų žmogus. Čia beveik tas pats kaip įsimylėti.

– Ar egzistuoja tam tikros asmeninės savybės, būdingos visiems trupės nariams?

– Taip, visi trupės nariai yra nuoširdūs, kilnūs, smalsūs ir turi puikų humoro jausmą.

Mes niekada neieškome „šokėjiškų šokėjų“, beveik nerengiame atrankų. Paprastai būsimus narius sutinkame keliaudami po pasaulį.

– Kas paprastai įkvepia jus kūrybai?

– Stengiamės kurti darbus, kurie kažkuria prasme yra gyvybiškai svarbūs mūsų publikai. Tuo pačiu pagrindu renkamės ir mūsų kūryboje svarstomas temas.

– Trupėje dirba du choreografai. Kaip kartu dirbdami du lyderiai išvengia konfliktų?

– Neišvengia. Tokiais atvejais leidžiame vystytis (draugiškiems) nesutarimams, kol laimi geriausia idėja.

– Trupės veikla išsiskiria ypatingu „padaliniu“, kurį vadinate „Poetic Disasters Club“. Kodėl jį įkūrėte ir kaip jis veikia šiandien?

– „Poetic Disasters Club“ įkūrėme pajutę, kad jauniems šokėjams reikalinga erdvė kūrybai. Tarsi meno šulinys, kurį kartą iškasę galėtų iš jo semti vandenį visą savo karjeros laikotarpį. Tai vieta, kurioje pradedantiems šokėjams suteikiame vienus meilės ir saugumo metus, kuriuos vis dėlto lydi didelė rizika ir išbandymai. Po metų išeinantys šokėjai yra pasiruošę susidurti su bet kokiu iššūkiu, kokį tik gali iškelti šokio pasaulis.

– Spektaklyje „Laimė“, be profesionalių šokėjų, scenoje visada turite „šešis tikrus žmones“. Kodėl spektaklyje reikalingi šie žmonės? Ir ar šokėjų jau negalima apibūdinti kaip „tikrų žmonių“?

– Be abejo, šokėjai taip pat yra „tikri žmonės“. Tiesiog scenoje jie tokie neatrodo, nes yra pernelyg jauni, pernelyg gražūs ir pernelyg atletiški, kad būtų priimami kaip paprasti žmonės. Fizine prasme šokėjai yra elitas. Spektaklyje norėjome kalbėti apie autentiškumą, todėl mums buvo reikalingi neprofesionalai, galintys papasakoti istoriją. Šiuos žmones atsivežame su savimi. Tam, kad į spektaklį įtrauktume vietinius, reikėtų mieste praleisti bent dvi savaites, o tai jau per didelė prabanga.

– Asmeninė laisvė jums yra viena svarbiausių spektaklių temų. Kodėl taip yra? Ką reiškia būti laisvu visuomenėje, kurioje demokratinė santvarka tarsi leidžia būti kuo tik nori, tačiau žmones įkalina stereotipų diktatūra?

– Ar mes esame laisvi? Nemanau… Pati baisiausia ir pavojingiausia diktatūra yra ta, kurią apgyvendiname savyje. Ši idėja mums kaip kūrėjams šiandien labai svarbi, kaip, veikiausiai, ir didžiajai daliai visuomenės.

– Ar sutinkate su tuo, kad kuo daugiau išraiškos laisvės turi žmonės, tuo laimingesni jie yra?

– Ir taip, ir ne. Kartais išraiškos laisvė tik dar labiau apsunkina žmonėms gyvenimą, tačiau, mano nuomone, tai mažiausiai pavojingi sunkumai.

– Jūsų spektaklis „Laimė“ pasakoja apie įvairias laimės formas, tačiau ar pats spektaklis turėtų nešti laimę publikai?

– Vėlgi – ir taip, ir ne. Tematika tarsi neturėtų žadėti nieko džiaugsmingo – mes norime pristatyti kitokią nei įprastai suvokiamą laimės koncepciją ir daugumos mūsų polinkį kone maniakiškai jos siekti. Kita vertus, stebint publiką akivaizdu, kad spektaklis iš tiesų suteikia žmonėms laimės.

– Koks yra absurdo vaidmuo kelyje į laimę?

– Priimti dalykus tokius, kokie jie yra, ir nebandyti visur atrasti prasmę ir logiką – šios ypatybės neabejotinai padeda kelyje į laimę. Bent jau mūsų komandai taip atrodo.

Lietuvos šokio informacijos centro ir „Vilniaus festivalių“ organizuojamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis '17“ vyks iki gegužės 20 d. trijuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.