Esame prie rugsėjo ir spalio ribos. Dabar tikimės, kad šių dienų šalnos pabaigs didžiosios drėgmės ir lietų metą, žinoma – ir padovanos taip visų laukiams medžių lapų spalvas. Be jų mums ruduo yra lyg ir netikras.

Ir nors mes negalėtume pasakyti, kokiomis spalvomis džiugino pernykštis ruduo, tačiau visi manome žinantys, kad jis buvo gražus. Turėjo toks būti...

Prie spalvotų lapų taip tinka pilkosios pečialindos rudeninė giesmė... O mes pasižvalgykime po rudenį – nors trumpai. Ko gero, bobų vasaros saulė į gamtą, į laukus išviliojo ne tik jus. Būdami gamtoje, mes negalėjome nematyti keliaujančių paukščių.

O taip – visiems labiausiai įstrigo lekiančių gervių pulkų atsisveikinimas. Paukščiai skrido aukštai, nes dangus giedroje gilus, viliojantis. Senųjų gervių trimitai ir jauniklių cypsėjimas nuteikia labai liūdnai...

Gal tik mums taip rodosi? Juk paukščiai taip kalba visą laiką? Kaip tada turėtume sakyti apie išskrendančių kikilių, zylių balsus? Ar jie kitokie?

Turbūt taip mes sugalvojome, vieni kitus auginome pasakodami apie paukščių atsisveikinimą ir apie tai, kaip jiems sunku palikti tėvynę. Tačiau pasiklausai iš šiaurės pas mus skubančių želmeninių ir baltakakčių žąsų kliksėjimo ir supranti, kad balsai skamba taip pat.

Paukščiai tikrai neliūdi. O žąsys net ir neskuba, nes didelį ir pavojingą kelią jau įveikė, dabar apsistos pas mus poilsio. O nuo Nemuno deltos ar Žuvinto jos į savo žiemavietes Vakarų Europoje, kaip sako, nuskris vienų pakilimu, nenusileisdamos net vandens atsigerti.

Ir dar vienas bobų vasaros įspūdis – labai smagus drugių, bičių, kamanių, vapsvų skraidymas, voro siūlų lakiojimas. Sakytum, visi skuba iš rudens pasiimti tai, ką prarado per visą rugsėjį.

Nuostabus metas gamtoje, nėra ką ir sakyti. O visos naujienos iš jos – pačios šviesiausios. Kadangi gamta, kaip mes visi žinome, yra VISŲ NAMAI, dabar pakalbėkime apie mus visus. Apsisuko daug gamtos metų ratų ir išvydome, kad mūsų laidai jau 60 metų. Išeitų – jubiliejus...

Netvirtiname, kad tai pati seniausia, be pertrūkio ilgiausiai gyvuojanti radijo laida. Tačiau laidų apie gamtą, gyvuojančių taip ilgai, gal net visame pasaulyje nedaug. Smagu truputį pasididžiuoti...

Tikrai smagu, kad laida gyvuoja taip ilgai ir nepakeitė savo charakterio, liko, kaip sakoma, su stuburu. Tiesa, ji kito, nes to reikalavo gyvenimas. Pirmoji laida, tada vadinta „Gamta, medžioklė, žūklė“, transliuota 1957 m. rugsėjo 28-ąją, buvo ilgai brandintos idėjos rezultatas.

Laida, pradžių pradžioje daugiau pasakojusi apie medžioklę, žūklę, apie brakonierių nedorus darbus, matyt, daug prisidėjo prie to, kad jų neliktų. Žinoma, labai jautrūs pasakojimai apie gamtą, apie saugomas teritorijas, apie Lietuvą formavo požiūrį į savo aplinką, skatino daryti gerus darbus. To niekas neįvertintų, jeigu laida būtų nutrūkusi. Tačiau – ji gyva.

Aš ir pats bandau prisiminti, kaip kažkada atrodė ši laida. O ją nuo pat pirmosios dienos vedė Antanas Grigelis – filologas, prancūzų kalbos specialistas, tiesa, didelis žvejybos mėgėjas. Pradėjo tada, 1957 m., ir gyveno su savo laida 40 metų. Jam talkindavo diktorius Algimantas Sadukas, pagal to meto technines galimybes – ir kiti pašnekovai.

Po A. Grigelio laidą vesti ėmėsi žurnalistas, visą savo veiklą susiejęs su gamta, Zenonas Butkevičius. Keliolika jo metų kartu su Adolfu Drungilu ir Audrone Šopagaite buvo vainikuoti didele sėkme.

Beje, mūsų laidos neįmanoma įsivaizduoti be dar vieno pašnekovo – mūsų lakštingala lydi mus visą gyvenimą. O laidai ji lyg gaivus pavasario šuoras. Mes su jumis susitinkame su jais – paukščiais, vabzdžiais, su gamta. Kai tik galime, bandome sekti pačiais karščiausiais įvykių pėdsakais.