Pirmadienio vakarą I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje 2 tūkst. eurų apdovanotas 32-asis I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas S. Poškus. Šeši iš septynių komisijos narių balsavo už tai, kad premija būtų skirta būtent šiam autoriui už pastarųjų dvejų metų skaitinių ciklą: eilėraščius, trumpas istorijas vaikams, tėvams ir seneliams "Varškėčių skaitiniai", "Uogienės skaitiniai", "Palėpės skaitiniai", "Bambuko pagaliukai" ir "Baltijos valdovė".

Kultūros mecenatas – bendrovės "Mūsų laikas" valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas savo pinigais remia ir skatina I. Simonaitytės premiją jau nuo 2011-ųjų. Šie metai – taip pat ne išimtis.

Pats S. Poškus, kalbėdamas apie savo kūrybą, pabrėžė, kad nebijo drastiškų, o kartais net ir chuliganiškų tekstų. Gal todėl jie tokie patrauklūs ketvirtokams ir penktokams. Juk čia tiek daug netikėtumų: šuo vardu Katinas, sliekas – Ežys, varna vardu Pelėda ir Jonelis vardu Antanas. Mokytoja nežino, kaip reaguoti, užtat mokiniams – viskas aišku.

"Kreivai šleivai pateikiama informacija, bet kuo toliau skaito, tuo įdomiau vaikams darosi. Suaugęs žmogus jau yra uždusintas mokyklos, sustabarėjęs, slepiasi už užuolaidų, o vaikai – tarsi švari lenta, visiškai atviri, dar šviežiomis akimis žiūri į viską aplinkui, neturi jokių sąlyginumų. Mūsų vaikų literatūroje seniai nieko įdomaus nėra. Knygų išleidžiama, bet pagal tuos pačius principus, kaip prieš 50 ir net 100 metų buvo parašyta. Trūksta inovacijos. Man įdomiau forma, žaidybiniai elementai", – sakė S. Poškus.

Suaugęs žmogus jau yra uždusintas mokyklos, sustabarėjęs, slepiasi už užuolaidų, o vaikai – tarsi švari lenta, visiškai atviri, dar šviežiomis akimis žiūri į viską aplinkui, neturi jokių sąlyginumų.

Pašnekovo žodžiais tariant, su vaiku reikia bendrauti kaip su lygiaverčiu pašnekovu, jokiu būdu jo nenumenkinant.

Todėl tam tikra prasme jiems kurti sunkiau nei suaugusiesiems.

"Tik taip atrodo, kad lengva ranka rašai. Nė velnio. Vaiko nereikia "nudobti", svarbu leisti įsisavinti informaciją per pokštą, absurdą ir šmaikštavimą. Ir man pačiam širdis tada atsigauna. Nes eilėraščių rašymas suaugusiesiems – viešas nusirenginėjimas. Nors tai darau, būna pernelyg liūdna ir skaudu", – atviravo S. Poškus.