– Trys dešimtmečiai Malyje. Ar galime jus laikyti vietine Malio gyventoja?

– Tikriausiai (juokiasi). Taip, turėjau Malio pilietybę ir gyvenau ten kaip malietė.

– Kaip jus priėmė Malio žmonės?

– Kai esi europietė, tai labai sudėtingas dalykas. Pirmiausia, dauguma galvoja, kad esi turtinga ir turi daug pinigų. Ten atvažiavus iš pradžių nieko nesupranti. Reikia daug metų, kol palaipsniui supranti kas prie ko, kaip ten reikia elgtis ir gyventi.

Pavyzdžiui, gyvendama čia neturėjau tarnų ir neįsivaizdavau, ką reiškia jų turėti, kaip su jais elgtis. Jie mane ten pirmiausia apvogė. Pavyzdžiui, tų bonkų nesiimdavau, nes man jie sudaužė indus, viską iškūlė. Ten vaikinams plauti, tvarkytis – nevyriškas darbas. Buvau vieną bobo kilmės, o kitą dogoną susiradusi, kurie išmoko virti valgyti, tvarkytis.

– Tai skirtingų genčių žmonės?

– Ten labai daug genčių, kiekviena skirtinga. Šiaurėje gyvena tuaregai, kurie iki šiol turi vergus – bela. Galima parašyti visus įstatymus, bet, jeigu žmonės yra įpratę, tai jie yra įpratę. Visi kalba apie tuaregus ir niekas nekalba apie bela. Įstatymiškai jie neegzistuoja, nors iš tiesų egzistuoja.

Vieną kartą buvau nuvažiavusi [į šiaurę], ten vienas seminaras vyko teatro klausimais. Girdžiu, kažkas rėkia. Negaliu pakęsti, kai kažkas tokio vyksta, bet mane sulaikė ir pasakė – ponia, nesikiškite, čia tuaregas lupa savo vergą. Suprask, geriau ten nelįsti, tylėti.

Ten vedybos yra daugiau dviejų šeimų susitarimas, o šeimos – labai didelės.

Ten visa tai labai sunku suprasti. Baltaodės moterys, ištekėjusios už afrikiečių, net neįsivaizduoja. Jos dažnai galvoja, kad yra išskirtinės. Ne. Pirmiausia, šeimos labai nenori, kad jas vestų, nes ta moteris jam nieko neduoda, balta moteris. Ten vedybos yra daugiau dviejų šeimų susitarimas, o šeimos – labai didelės.

Mano vyras, kai su juo susipažinau, man sakė, kad turi du brolius, kad jo tėvas yra mokytojas. [...] Kai nuvažiavau ten, išsiaiškinau, kad jo motina buvo trečia žmona. Jo tėvas buvo imamas, Korano mokyklos mokytojas. Kaip jis sako – pamelavo, bet nedaug (juokiasi). Iš tikrųjų jo tėvas turėjo keturias žmonas, 17 sūnų ir dar daugiau mergaičių. Galite įsivaizduoti, kokia tai yra didelė šeima.

Ten kiekviena gentis turi savo papročius. Anksčiau (ir netgi dabar) moteris, kai pagimdo, savo vaiko neaugina. Pavyzdžiui, viena rusė pagimdė mergaitę. Ta mergaitė buvo atiduota auginti vyro seseriai. [...] Vaikai ten laikomi bendruomenės, ne tėvų. Jie tik dabar pradėjo švęsti gimimo dienas, kažkaip tie tėvai pradėjo gyventi su vaikais, bet anksčiau jie būdavo išsiskirstę. Tokių dalykų kartais neįmanoma ir suprasti.

– Ar dėl to [sunkumų, kuriuos patyrėte, bandydama nuvykti į Malį – LRT.lt] neseniai pasirodžiusi jūsų knyga vadinasi „Bėgimas į nežinią“? Ar nėra paralelės?

– Nemanau, kad čia yra paralelė. Man atrodo, kad mūsų visas gyvenimas yra bėgimas į nežinią. Juk nežinome, kur nukeliausime.

– Ar knygoje yra jūsų istorijos, jūsų išgyvenimai, jūsų pamatyti vaizdai? Kaip reikėtų apibūdinti, ką skaitytojai ras knygoje?

– Skaitytojai ras istorijas, išgalvotas, žinoma, ir personažus, kurie susiję su kažkokia realija. Mano gyvenimo ten absoliučiai nėra. Tai išgalvotos istorijos. Tikriausiai istorijos tokios, apie kurias maliečių rašytojai nedrįstų rašyti – jie turi labai daug tabu.

– Kokios tos istorijos?

– Visos, pradedant nuo „Bėgimu į nežinią“. [...] Daug dirbau su jaunimu, nes dėsčiau, o paskui turėjau savo teatro trupę. Man teko daug bendrauti su jaunimu. Pavyzdžiui, merginos visada išteka už to, ką joms pasiūlo šeima, jie išrenka. Ir tai padaro ne tėvas, o dėdės. [...] Kai atvažiavau, policija paimdavo merginas, kurias surasdavo ir priversdavo [ištekėti].

Ten yra ta kastų sistema, labai daug įdomių dalykų. [...] Dabar jie pradėjo dalinti žemes, bet seniau žemes duodavo apdirbti tas šefas. Tarkim, bambara yra žemdirbiai. Fulfuldė, kaip juos vadina, augina gyvulius. Taip pat yra bobo, kurie gaudo žuvį, o bozo ją rūko ir parduoda. Sonrai yra juodieji, kurie gyvena šiaurėje. Tų kastų yra labai daug.

– Bet žmonės negali pereiti iš vienos kastos į kitą? Tuoktis?

– Tai nuo daug ko priklauso. Pavyzdžiui, santuoka tarp bobo ar bozo ir dogonų iš viso uždrausta, bet jie negali paaiškinti kodėl.

Ten bendravau su vienu psichoterapeutu. Jis – malietis, studijavęs Prancūzijoje. Papasakodavo daug istorijų. Pas jį atėjo vienas dogonas berniukas, kuris buvo labai išsigandęs. (Jiems iš vaikystės smegenys išplautos.) Jis įsimylėjo uždraustos rasės merginą. Kadangi tai uždrausta, jis jokių kitų nenorėjo, ir galų gale tapo impotentu. Tas psichoterapeutas jį paprastai išgydė – išaiškino, kad ta mergina nėra tos etninės grupės, kad ji, būdama mažytė, buvo pavogta, kad ji iš tiesų yra iš dogonų. Jie apsivedė, gyvena, viskas gerai.

Matot, su jais labai sunku. Maliečiai labai prietaringi. Pavyzdžiui, marabu yra burtininkas. Man atvažiavus aplinkiniai aiškino, kad marabu yra labai stiprūs. Klausiau: „kaip tada jus nukariavo prancūzai? Jeigu jie tokie stiprūs, tai jums reikėjo pastatyti eilę marabu prieš tą kariuomenę, kad juos užburtų.“ Jie paaiškino, kad baltiesiems šie burtai neveikia. Sakiau: „jūsų labai sumauti tie burtininkai, jeigu baltųjų nepaveikia“ (juokiasi).

Vieną kartą pas mane atlėkė aktoriukė, kurią šeimoje primušė. Sutvarkiau jai žaizdas ir pasiūliau pasitikti nakvoti. Ji atsakė negalinti. Tai tokios plonybės – ji vis tiek grįš namo. Sakau: „klausyk, tu gauni algą, dirbi, esi nepriklausoma, palik velniop visą tą šeimą, kur tokie skandalai. Turi sužadėtinį, laikui bėgant ištekėsi...“ Ne, ji bijo – bijo prakeikimo, dar kitų dalykų. Jie prigąsdinti nuo vaikystės.

Afrikiečiai labai paklusnūs – 50-metis vyras aklai klauso savo tėvo, kuriam daugiau kaip 70 metų. Pirmas sūnus, kai jis jau subręsta, turi išlaikyti visą šeimą.

Mano kaimynė – prancūzė, jos vyras – sonrajus. Kaip sako, jie visi meluoja. Jis jai pasakė, kad tėvas su motina išsiskyręs, kad, kai vyras skiriasi, vaikai atitenka vyrui, o moterys paprastai pasilieka be vaikų, nes greičiau išteka.

Kai atvažiavau ir mane prigąsdino, kad skyrybų atveju pasiims vaikus, visos to bijojo. Nuėjau pas advokatą ir jis pasakė – nesąmonė, jos pačios nenori tų vaikų. Vaikus palieka motinai, jeigu moteris turi, iš ko juos išlaikyti. Ten, jeigu moteris gauna algą, nė kapeikos vyrui neduos.

– Esame pripratę apie Afriką kalbėti tarsi atsargiai, nepaminėti kažkokių dalykų. Jūs kalbate atvirai. Iš tikrųjų nemaža dalis stereotipų, kurie žinomi apie Afriką, pasitvirtina. Ar nebijote taip atvirai kalbėti?

– Ko man bijoti? Man atrodo, kad jiems patiems reikėtų pradėti šnekėti, nes kitaip jie nepakeis situacijos. [...] Dabar pradėjo kovoti. Kiek supratau, labai daug padeda interneto atsiradimas, mobilieji telefonai. Jie daug sužino.

Viso pokalbio su V. Prėskienyte-Diawara klausykitės įraše [8].