Jau šį savaitgalį ji ir kiti aktoriai paskutinį kartą žengs į „Ugnies veido“ sceną - praėjus aštuoniolikai metų, jie vaidmenis perleidžia jauniems aktoriams. „Palinkėčiau jiems sukurti savo „Ugnies veidą“, - prieš paskutiniuosius spektaklius teigia R. Samuolytė.

- Rasa, koks pirmas jausmas kyla atsisveikinant su Olgos vaidmenimi „Ugnies veide“?

- Jaučiuosi gana natūraliai. Tai natūrali eiga. Atrodė, jog jau nebegrįšime prie šio spektaklio - juk nevaidinome daugiau nei sezoną. Įpranti prie to, jog spektakliai taip tyliai išeina ir nebegrįžta. Man smagu, jog turiu galimybę atsisveikinti su „Ugnies veidu“. Žiūrovas taip pat turi galimybę atsisveikinti su mumis.

Visų pirma - tai vežimas prisiminimų. Pirmiausia prisimenu scenografę Jūratę Paulėkaitę, kurios jau nebėra. Ji buvo viena iš spektaklio bendraautorių.

- Spektaklis gimė 2000-aisiais, prieš aštuoniolika metų. Ar tuo metu negasdino pati medžiaga, tema?

- Tuo metu tai buvo neįprasta. Kuomet pradėdavo rinktis žiūrovai, mane ištikdavo tam tikras nuogumo jausmas - sėdėti ant sofos laukiant kol susirinks žiūrovai buvo kažkas naujo, netgi nemažas iššūkis. Pradžia buvo sunki: matai besirenkančius žiūrovus, kaip jie sėdasi į savo vietas, kaip žiūri į tave. Tuo metu išgyveni dvejopus jausmus - nežinai, ar turi žiūrėti į juos kaip Olga, pritvinkusi savo požiūrio į normalius žmones, ar akip aktorė, besiruošianti tuoj pat prasidėsiančiam spektakliui. Kartais tai išmušdavo iš vėžių. Dabar yra nemažai spektaklių akistatoje su žiūrovu, tai tampa suprantama ir įdomu. Tada tai buvo tarsi emocinis slenkstis.

Žinoma, dar Eugenijaus Sabaliausko sukurtos ypatingos šviesos, apibrėžiančios ir lokalizuojančios veikėjus. Pradžioje buvo sunku sėdėti taip apšviestiems. Kartais neatlaikydavome tokios įtampos, todėl reikėdavo kontroliuoti save.

Pati pjesės struktūra buvo nauja - nebuvome pratę prie tokios veržlios scenų kaitos. Toks realus šeimos istorijos pasakojimas, tarsi čia pat vykstanti kronika, turėjo būti nauja ir žiūrovui. Iššūkiu tapo ir tai, jog vos pasibaigus vienai scenai, prasidėdavo kita, kardinaliai kitokia scena.

- Repetuojant „Ugnies veidą“ dirbote kartu su tuo metu devyniolikmečiu Gyčiu - pasako jo paties, visiškai žaliu, nežinančiu kaip kuriamas vaidmuo. Kaip atrodė darbas repeticijose su tokiu partneriu?

- Pamenu tą berniuką pirmose repeticijose ir jo unikalius fizinius duomenis. Jis galėjo vaidinti ir dvylikametį, ir devyniolikmetį. Pradžia buvo sunki tiek jam, tiek man. Aš mačiau kaip jis įvaldė tą vaidmenį, nors pradžioje tikrai jautėsi, jog jis dažnai nežinodavo ką sako ar kaip jaučiasi, elgdavosi desperatiškai. Galvojau, atlaikys ar neatlaikys?

Šis vaidmuo suteikė Gyčiui tam tikrą pagreitintą brandą. Pirmaisiais studijų metais jam teko sukurti tokį vaidmenį, atlaikyti intensyvius spektaklius, tolimas gastroles - ištisa odisėja. Gytis nuolat augo ir tapo puikiu partneriu.

- Kaip pakeitė spektaklį ir vaidmenį tie aštuoniolika metų?

- Premjeros metu tai, apie ką kalbama pjesėje, buvo negirdėta. Niekas Lietuvoje nekalbėjo apie šeimynines dramas, kuriose vyksta incestai ir tėvų žudynės. Atrodė, jog tai yra tolima istorija ne apie lietuvius. Žiūrovai tikrai galėjo šiauštis, klausdami, kam reikalingas toks pasakojimas?

Drįsčiau teigti, jog „Ugnies veide“ tik aktoriai įgijo amžiaus. Spektaklio fabula yra pakankamai šiuolaikinė ir aktuali dabar. Lyg antikinės tragedijos atitikmuo.

Galbūt iš šalies mes atrodome apsirengę taip, kaip žmonės kažkada rengdavosi. Paseno scenoje esantys televizoriai. Technika taip pažengė, jog žvelgiant iš šalies atrodo, jog ta šeima gyveno kažkada. Kaip buvo kadaise, kai dar nebuvo išmaniųjų televizorių ar telefonų? Laiką išduoda tik pažengusios technologijos.

Šis spektaklis turi fenomenalų dalyką. Retai vaidinant pradedi abejoti savimi, ar dar apskritai reikia vaidinti šį spektaklį. Juk pastaruoju metu „Ugnies veidą“ vaidiname pora kartų per sezoną, todėl kiekvienas kartas būna lyg Everesto įveikimas. Tačiau įvykus spektakliui supranti, koks jis geras. Kiekvieną kartą susikaupi ir šoki tarsi nuo kalno, nežinodamas - bus apačioje batutas atsispirti ar nebus. Bet kiekvieną kartą vis atsispiri aukštyn ir galvoji: „Geras“.

Man atrodo, „Ugnies veidas“ turi unikalią komandą. Aktoriai vienas kitą supranta, esa toje pačioje temoje, klausosi ir girdi. Čia nei vienas netampo antklodės kampų į savo pusę, nes yra tik viena antklodė visiems. Kiekvienas žino, kada galima ja užsikloti, kada - ne. Tai yra didelė jėga. Ir dar viena spektaklio ilgaamžiškumo priežastis. Mūsų visų tam tikros DNR lastelės yra labai arti viena kitos.

Buvo įdomu repetuoti „Ugnies veidą“. Repetavome dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro studijoje. Sėdėjo Oskaras Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, aktoriai Remigijus Vilkaitis (vėliau jo tėvo vaidmenį permėmė kitas mūsų tėvas - Arvydas Dapšys), Gytis Ivanauskas, Dainius Gavenonis, Dalia Brenciūtė ir aš. Tiek mūsų ir buvo. Pamenu, susodino mus tuos penkis žmones ant sofos ir taip „išsiminkštinome“, atradome jų gyvenimo kalbą ir kažkokį vaidybos bei elgesio kodą, kuris mus pačius nustebino. Tokie skirtingi penki žmonės, o taip papildantys vienas kitą. Kaip penki vienos rankos pirštai - kumštis. Gal todėl ir spektaklis gimė toks smūginis. Pasiilgsiu tos jėgos.

Kur tik nesame vaidinę „Ugnies veido“ - teko vaidinti netgi bažnyčioje. Esame vaidinę įvairiose pasaulio vietose, įvairiose laiko juostose. Pavyzdžiui, Argentinoje: turi vaidinti, jog nekenti visų aplinkinių, o tuo metu taip nori miego, nes yra žiaurus laiko skirtumas. Arba vaidinimas buvusioje bažnyčioje - tai buvo kažkas nerealaus.

- Atsisveikinimas su „Romeo ir Džuljetos“ Džuljeta ir atsisveikinimas su „Ugnies veido“ Olga - kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?

- Manau, emocinė akistata laukia tada, kai vaidinsiu paskutinį „Ugnies veidą“. Skiriasi tuo, kad mes turime progą atsisveikinti su „Ugnies veidu“. Žinome, jog tai paskutiniai spektakliai. Tai yra sąmoningas žingsnis. „Romeo ir Džuljetos“ atveju man trūko atsisveikinimo. Nebuvo tokio spektaklio, kurio metu būtume žinoję, jog jau pabaiga. Kartu su atsisveikinimu ateina ir šventė, nes žinai, jog tai bus paskutinis kartas, kuomet pabūsi su kitais aktoriais.

„Ugnies veido“ atveju yra tam tikra intriga, tačiau mažiau liūdesio. „Romeo ir Džuljetos“ atveju supratau, jog jau reikia perleisti vaidmenį, bet įvedinėjant naują aktorę Agniešką Ravdo įėjau į salę ir, pamačiusi dekoracijas, suvokiau, jog jau nebelipsiu į balkoną ir ta muzika jau nebeužlies manęs. „Romeo ir Džuljeta“ yra fantastiškas dekoracijų, muzikos ir teksto lydinys. Supratus, jog viso to nebeturėsiu, užliejo liūdesio banga. Net kažkiek skaudėjo. Nėra taip, jog spektakliai ima ir lengvai išeina. Net suvokus, jog tai turi atsitikti, lieka emocinis prisirišimas.

„Ugnies veidą“ ir „Romeo ir Džuljetą“ sieja tai, jog labai įdomu juose vaidinti. Patiri vaidybos malonumą.

- Ko palinkėtumėte jauniems aktoriams, perimsiantiems jūsų vaidmenis?

- Palinkėčiau jiems sukurti savo „Ugnies veidą“.

Marius von Mayenburgo „Ugnies veidas“ – jau vasario 24-25 d., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia 19 val.