Klaipėdos krašto balsai

„Klaipėdos krašto balsai“ – ciklas renginių, kurių metu galima geriau pažinti autentišką Klaipėdos krašto dainavimo tradiciją reprezentuojančius dainų pateikėjus. Juos pristato bei dainuojamų dainų specifiką suvokti padeda etnomuzikologė doc. dr. Lina Petrošienė.

Kovo 6 d. 18 val. pasidainavimo metu susirinkusieji susipažins su Gertrūdos ir Martyno Lacyčių dainomis.

Po Antrojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos folkloro rinkimas buvo tęsiamas išeivijoje. Į JAV emigravęs tautosakininkas Jonas Balys 1949 m. rudenį, kaip pats rašė, gastroliavęs po visą lietuviškąją Čikagą. Ten į magnetines juostas arba kaspinus įrašė 44 dainas iš vos prieš kelis mėnesius į Ameriką atvykusių klaipėdiškių „dipukų“ Gertrūdos ir Martyno Lacyčių. Jų dainas paskelbė savo sudarytuose ir išleistuose rinkiniuose „Lietuvių dainos Amerikoje“ (1958, 1977).

G.Lacytienės repertuaras yra turtingas ir gausus, niekuo nenusileidžiantis kitų žinomiausių klaipėdiškių A.Mažeivos ir M.Klingerienės dainų repertuarui. M.Lacytis yra žinomas Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas, profesionalus muzikas ir pedagogas. Gyvendamas JAV jis vadovavo evangelikų liuteronų chorams.

Gertrūdos ir Martyno Lacyčių dainas susirinkusieji į renginį dainuos kartu su Klaipėdos etnokultūros centro Tradicinių dainų klubu.

Vieną kartą per mėnesį vyksiantys ciklo renginiai yra nemokami, juose laukiami visi – dainavimo patirtis ir amžius nėra svarbūs.

Paskaita kvies  diskutuoti

Trečią kartą rengiamos Lietuvių kalbos dienos – tai daugybė vasario 16 – kovo 11 d. visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojamų renginių, skirtų Valstybės šimtmečiui paminėti, lietuvių kalbos sklaidai ir kalbos prestižui didinti. Prie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyvos prisijungs ir Klaipėdos etnokultūros centras, kuris kovo 7 d. 17.30 val. kviečia į paskaitą ir viešą diskusiją „Mažosios Lietuvos istorinių vietovardžių išsaugojimo būtinybė ir galimybė“. Paskaitą skaitys prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė.

Mažosios Lietuvos vietovardžių rekonstrukcijos, išsaugojimo ir tolimesnio vartojimo klausimas aktualus ne tik Klaipėdos kraštui, kuris paveldėjo teritorinę buvusių Rytprūsių dalį, bet ir visai Lietuvai, nes mūsų kultūrinėje sąmonėje Mažoji Lietuva yra ir bus svarbi dalis. Praėjusiais metais vykusioje konferencijoje „Vietovardžių (išnykusių kaimų vardų) išsaugojimo, įpaminklinimo sprendimai, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį“ Lietuvos Respublikos Seimo salėje nemažas būrys įvairių sričių specialistų ragino valdžios atstovus įstatymiškai remti nuostatą išsaugoti nykstančius kaimėvardžius, skirti daugiau lėšų užtikrinti visų vietovardžių tyrimus ir tinkamą jų vartoseną. Tada buvo priimta ir rezoliucija. Deja, pokyčių į gerąją pusę nematyti, greičiau priešingai ‒ neseniai Lietuvių kalbos institute parengtas vietovardžių žodyno tomas iš Lietuvos mokslo tarybos finansavimo nesulaukė. Tai viena iš nemaloniausių „dovanų“ Nepriklausomybės jubiliejaus proga. Tokiu būdu visuomenė paliekama be aktualaus informacijos šaltinio, o mokslininkų triūso vaisiai nukišami į giliausius stalčius. Šiame kontekste Klaipėdos krašto vietovardžiai dar labiau nuskriausti, nes susiduriama su tyrinėjimų trūkumu. O visuomenė nori, kad būtų nustatytos vartotinos vietovardžių formos, kad būtų išsaugoti susijungusių ar kitaip vardų netekusių kaimų pavadinimai, kad jie būtų žinomi ir įamžinami. Tai šio krašto istorijos ir tapatybės dalis, kurios ištrinti nevalia.

Klaipėdos etnokultūros centras buria Klaipėdos krašto paveldui neabejingus žmones dalyvauti paskaitoje ir diskusijoje apie tai, ką patys galime padaryti, kad istoriniai vietovardžiai rastų deramą vietą mūsų kultūroje.

Įėjimas – laisvas.