Šiandien Krokuvoje veikiančiame O. Schindlerio muziejuje kadaise buvo emalio dirbinių gamykla.

Fabriką vokietis O. Schindleris nusipirko 1939-aisiais, praėjus vos kelioms dienoms nuo Antrojo pasaulinio karo paskelbimo. Beveik iki pat karo pabaigos jis krovėsi turtus iš nemokamo Plašovo lagerio belaisvių žydų darbo. Beveik visą fabriko produkciją pirko nacistinė vokiečių kariuomenė, o kad gautų užsakymų, O. Schindleris nuolat lėbavo su aukščiausiais SS pareigūnais ir juos papirkinėjo.

O. Schindlerio advokatas yra pasakojęs, kad jo klientas daug gėrė, mylėjo moteris, mėgo būti dėmesio centre, kyšininkavo ir manipuliavo, tačiau tai darė ir dėl gerų tikslų – kažkuriuo metu O. Schindlerio sąmonėje įvyko lūžis ir jis ėmė visais būdais gelbėti savo fabriko darbuotojus ir gamykloje net nedirbusius jų artimuosius nuo mirties stovyklų bei dujų kamerų.

Kaip pasakoja gidė Paulina Kasperek, neaišku, kodėl O. Schindleris nusprendė perkelti gamybą į nedidelį Čekijos miestelį ir padėti žydams.

„Jam aiškino, kad savo darbuotojus žydus turės palikti ir jie bus išsiųsti į vieną iš mirties stovyklų, bet O. Schindleris atšaudavo, kad jo darbuotojai labai gerai išmokyti, todėl jis negali sau leisti jų netekti ir mokyti naujų žmonių. Žinoma, tai tebuvo dingstis. <...>  Galiausiai už tokius gerus darbuotojus jam  pasiūlė susimokėti – taip tikėtasi O. Schindlerį atbaidyti nuo sumanymo, bet jis sutiko. Tam jam reikėjo sudaryti tikslų sąrašą su vardais ir pavardėmis visų žmonių, kuriuos norėjo išgelbėti, nes už kiekvieną asmenį turėjo sumokėti. Būtent šis dokumentas vėliau ir gavo Schindlerio sąrašo pavadinimą. Išgelbėtųjų buvo tūkstantis šimtas“, – pasakoja gidė.

Išsamiau – Giedrės Baltrušytės reportaže. [7]