Šį savaitgalį jis, kaip ir daugelis pasaulio zanavykų, grįžta į Šakius, kur dalyvaus susiėjime „Apkabink savo kraštą”.  

– Užaugai mažame Liepalotų kaime, tavo tėvai kilę iš Šakių krašto, net seneliai – irgi. Ar gali pasakyti, kokie yra šio krašto žmonės?

– Labai malonūs. Pastebėjau: kur nors Lietuvoj susitinku kitą šakietį, esame nepažįstami, tačiau vos tik išsiaiškiname savo kilmę, po dešimties minučių tampame geriausiais draugais. Šakiečiai didžiuojasi savo šaknimis ir dažnai giriasi, kad kalba taip gražiai, kaip niekas kitas. Aš pats savo literatūrinę kalbą irgi mėgstu pabrėžti.

– Ar egzistuoja koks anekdotas apie Šakius?

– Šakiečiai yra atsidūrę suvalkietiško įvaizdžio spąstuose. Sako, esame skūpūs, bet – tikrai ne! Jei pas šakietį užsuks svečias, tai jis kelnes nusimaus paskutines, kad tik svečias išeitų patenkintas ir pavaišintas. Pykstu, kai sako, kad visko gailime, nes tai nėra tiesa. Iš kur toks apibūdinimas kilęs? Nežinau, kiek rimta ši teorija, bet man ji labai patinka: Sūduva yra sausas kraštas, didelių ežerų, išskyrus Vištytį, čia nėra, Nemunas tik kraštu prateka, mūsų apylinkėse nuolat trūksta vandens. Dėl to anksčiau, kaimuose, žmonės rakindavo savo šulinius. O kitiems atrodo – jei tau vandens gaila, vadinasi, gaila visko. Eina ištroškęs prašalietis pro šalį, šulinys užrakintas, na, ką jam galvoti? Užtat ir neša žinią – suvalkiečiai net vandens gaili.

– Taigi, jei priešas paprašytų stiklinės vandens, paduotum?

– Oi, būtinai! Ir dar paklausčiau, ar į didesnę pilti.

– Užaugai kaime, tavo vaikystė, neabejotinai kupina smagių prisiminimų?

– Yra labai daug visko nutikę, ko negaliu vieši pasakoti. Ir tėvai dar daug ko nežino. Šakiai mano kraštas – tėčio mama Šakiuose,  mamos mama – Šakių rajone, esu tikras kaimo vaikas, augęs nudaužytais keliais ir išmaišęs visas apylinkes. Jau kai mokiausi Šakiuose, iš vakarėlių visada grįždavome ketvirtos ryto autobusu, būdavo patogu, per naktį su draugais, kai visi – miegot, tu – į autobusą ir namo. Kartą, berods, buvo naujametė naktis, neblogai pašventęs, dar šiltas grįžau tuo autobusu namo. Tėtis jau prabudęs, ūkio darbus dirba, manęs laukia. Priėjo, apkabino, pabučiavo ir... atsitraukė. Nes juk nekvepiu visai! „Tu, gal kurį laiką su mama nesibučiuok”, – patarė. Taikiai išsiskyrėme, o prisiminimas liko.

– Ar kartais savo kalboje vartoji tarmiškus žodžius?

– Buvau sudaręs tarmiškų žodžių sąrašą, jis plačiai pasklido socialiniuose tinkluose. Su draugais turime vieną žodį, kuriuo visada tikriname, ar žmogus turi ką nors bendra su Šakiais. Toliau nei už penkiasdešimties kilometrų, niekas nežino, ką šis žodis reiškia. Grasu. Nuobodu, įkyru, nuolat lenda į akis.

– Dažnai grįžti į savo gimtinę?

– Praėjusį sezoną dirbau su Šakių „Vyčio” krepšinio komanda, kartą per mėnesį apsilankydavau Šakiuose. Tėvai labai džiaugėsi, kad galėjau ir darbą dirbti, ir juos aplankyti. Dabar grįžtu rečiau, bet dažnai tėvams skambinu ir jaučiu nuolatinį ryšį su savo kraštu, visada stengiuosi pasakyti, iš kur esu kilęs. Kilmę slėpti man atrodo kvaila – juk užaugau nuostabiame kaime, tarp gerų žmonių. Kodėl turėčiau to gėdytis?

– O kodėl žmonės gėdijasi?

– Gal jiems atrodo, kad kiti jo nepriims, nes jis – kaimietis? Man buvo gal dešimt metų, su Liepalotų mokyklos choru važiavome į Vilnių, į Dainų šventę. Mokytoja, prisimenu, mums prisakė – tik jau nebėgiokite, netriukšmaukite, nepasirodykite kaimiečiai. Aplink mus lakstė ir triukšmavo šiauliečiai, panevėžiečiai, klaipėdiečiai, o mes sėdėjome ramiai kamputyje – kaip iš kaimo.

Paulius Ambrazevičius prisiminimų vakarą su garsiais šakių krašto žmonėmis ves zanavykų šventėje „Apkabink savo kraštą” – birželio 21,22,23,24 dienomis, Šakiuose.