Festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ Gala koncerte bus galima išgirsti ne tik J.Gringytę, kuriai ploja Europos garsiausių scenų klausytojai, bet kone visą, prieš dešimt metų Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusį kursą. Ši operos solistų laida ne tik įdomi, bet ir išskirtinė - viename kurse mokėsi dabartinis Lietuvos solistų žvaigždynas: pasaulyje garsus mecosopranas Justina Gringytė, Tomas Povilionis, Vilija Mikštaitė, Onutė Kolobovaitė, Aistė Miknytė, Agnė Sabulytė, Jonas Sakalauskas.

- Kuo ypatingas jūsų kursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

- Mūsų kursas buvo tikrai šaunus ir draugiškas, darbštus, o mūsų buvo apie penkiolika žmonių: tame tarpe - Tomas Povilionis, Vilija Mikštaitė, Ona Kolobovaitė, Aistė Miknytė, Agnė Sabulytė, Jonas Sakalauskas, kurie pasirinko solistų kelią. Būta kurso draugų, kurie dabar dainuoja chore. Keletas kursiokų nusprendė nebesieti gyvenimo su dainavimu. Aš manau, kad mes visi esame laimingi savo pasirinkimu ir gerai gyvename.

- Kada mergaitė iš Alytaus suprato, jog jos gyvenimo kelias – būti dainininke?

- Užaugau labai meniškoje, inteligentiškoje šeimoje ir Alytus man niekada nebuvo „minusu“. Atrodytų greitai užaugau ir iš jo išvažiavau. Prisimenu jausmą, jog Alytuje man tarsi trūko oro. Bet jo greitai pritrūko ir Vilniuje (juokiasi). Pagyvenusi užsienyje galiu konstatuoti, kad oras Lietuvoje tiesiog nuostabus – gaivus ir šviežias.

Aš nuo vaikystės turėjau didelius tikslus. Dar trejų metuku būdama visiems sakiau, kad būsiu operos dainininke, nors tada nesupratau kas tai yra. Tiesiog norėjau vaidinti ir dainuoti tuo pačiu metu. Paskui susižavėjau fortepijonu ir pilnai atsidaviau šiam instrumentui. Dainavimo studijos į mano gyvenimą atėjo, kai man buvo 18 metų...

Pasvarstymas, kad galiu tapti profesionalia dainininke atėjo tik 2006 m., kai pagal "Erasmus" programą išvažiavau į Didžiąją Britaniją. Vėliau ta nuojauta pasitvirtino, kai 2008 m. grįžau i Kardifą magistrantūrai. Tada supratau, jog turiu visas likimo suteiktas galimybes, kad dainavime pasiekčiau visko ko aš noriu. Pradžioje nesitikėjau, kad gyvenimas dovanos man tiek daug... Galiausiai patikėjau, jog aš galiu.

- Daug metų dainavote užsienyje, atlikote žymių vaidmenų. Kuris vaidmuo artimesnis širdžiai? Kuriuo labiausiai didžiuojatės?

- Didžiuojuosi, kad moku ir vis dar mokausi dainuoti. Didžiuojuosi, kad turiu supratimą kaip dainuoti ir tai vis tobulinu. Džiaugiuosi, kad sutikau nuostabią pedagogę Buddug Verona James, su kuria iki šiol dirbame. Be galo vertinu ir daugybę kitų puikių mokytojų. Aš žinau, kad mokysiuosi dainuoti, kol dainuosiu. Šis supratimas ateina, kai dirbi kartu su tokiais žmonėmis - legendomis kaip Leo Nucci, Placido Domingo, Renee Fleming ir daugybe kitų, jau į istoriją įėjusių įspūdingų dainininkų.

Nesididžiuoju konkrečiais vaidmenimis. Didžiuojuosi kiekvienu darbu, nes žinau, kiek darbo į jį įdėjau.

Nesididžiuoju konkrečiais vaidmenimis. Didžiuojuosi kiekvienu darbu, nes žinau, kiek darbo į jį įdėjau. Esu perfekcionistė ir stengiuosi viską atlikti ne šimtu, o dviem šimtais procentų gerai... Toliau jau tik sėkmė – pasisekė geriau ar blogiau, bet visuomet noriu jaustis padariusi viską, kas priklausė nuo manęs. Padėkoti kartais reikia ir už nesėkmę, nes tai tave ugdo.

Nėra išskirtinių vaidmenų. Jei pradėjusi studijuoti partiją, dar nelabai myliu savo vaidmenį, tai pamilstu jį beruošdama. Čia kaip dailininkams – visi jų paveikslai autoriams brangūs.

- Apie kokius karjeros vingius svajojate ar planuojate?

- Aš dirbu su viena žymiausių pasaulyje IMG Artists agentūra, įsikūrusia Londone. Mano agentai, vadybininkai mano darbine veikla rūpinasi nuo 2011 m. Vienas iš tolimesnių šiuo metu pasirašytų kontraktų - 2020 m. pavasariui. Nukrypimų nuo kontraktų pasitaiko. Taip įvyko ir kai laukiausi sūnaus, kuriam ką tik sukako vieneri metai. Tada su malonumu atšaukiau ne vieną kontraktą, nes laukiau pačio didžiausio savo gyvenimo džiaugsmo. Būna situacijų, kai tenka vieno kontrakto atsisakyti vardan kito. Visa tai sprendžia mano karjeros vadybininkai. Teatrai vėliau planuoja renginius, spektaklius, situacija nuolat sparčiai keičiasi. Vienu metu vienas vaidmuo tau atrodo geidžiamas ir tinkamas, tačiau po metų jau nebe... Mūsų darbe daug plonybių.

- Esate laiminga mama. Kaip tai pakeitė jūsų karjerą?

- Daug dirbu, nepaisant to, kad turiu mažą sūnų. Pirmą didžiulį koncertą Londone turėjau po sūnaus gimimo praėjus vos porai mėnesių, o tada jau nebesustojau.

Nesiginčysiu, kad tai sunku. Bet mums sekasi puikiai, nes padeda mama. Esu jai už tai labai dėkinga. Jei darbo reikalais vykstu ilgiau nei trims dienoms, pasiimu ir sūnų, ir mamą. Šiuo metu mes esame trio: aš, sūnus ir mano mama (juokiasi).

Klausiate, ar linkėčiau savo sūnui tapti dainininku? Savo sūnaus gyvenimo nežadu įtakoti. Tiesiog noriu, kad jis užaugtų laimingu žmogumi, o specialybė nesvarbi. Gal jis bus aktorius, futbolistas, šokėjas ar chemikas? Jau dabar matau, kad jis labai muzikalus. Stengsiuosi jį visapusiškai lavinti, o visa kita – jo pasirinkimas.

- Kaip vertinate gautus apdovanojimus? Kokie apdovanojimai operos dainininkams siekiamybė?

- 2015 m. tarptautiniuose operos apdovanojimuose Londone buvau pripažinta geriausia jaunąja metų soliste. Neseniai tapau Karališkojo Velso muzikos ir dramos koledžo garbės nare. Tai labai garbingas apdovanojimas, suteikiantis išskirtinį statusą.

Man siekiamybė sėkminga karjera, o ne apdovanojimai.

Man siekiamybė sėkminga karjera, o ne apdovanojimai. Apdovanojimai yra skirti žmonėms sužavėti. Įvertinimas svarbus, bet sunkiai nusakomi jo laipsniai. Čia ne sportas, kur viską galima užfiksuoti metrų ar sekundžių tikslumu. Menas sunkiau nusakomas. Apdovanojimas duoda tau žinomumą: anksčiau nepanoręs tavęs klausyti žmogus ateis į koncertą, darbą pasiūlys garsi agentūra. Tokie apdovanojimų pliusai. Tai tampa sėkmingos karjeros dalimi.

- Ar scenoje pasitaiko keblių, nenumatytų situacijų. Kaip iš jų sukatės?

- Jei susimuši, išsisuki ranką ar koją – tai sukandi dantis ir po spektaklio skubi į greitąją medicinos pagalbą... Turiu ir tokios patirties..

Esu turėjusi keletą sudėtingų situacijų. Buvo metas, kai kone kas naktį per visą Europą skraidydavau iš vieno jos kampo į kitą, tad buvau beprotiškai pavargusi. Ir kas vakarą dainuodavau. Išeini iš lėktuvo ir dainuoji. Dainuoji užsienietišką programą, o paskui turi sudainuoti lietuvišką kūrinį. Ties pirma lietuviško kūrinio eilute kartą pajutau, kad nieko neatsimenu... Mintyse „nušokau“... Dainuojant užsienio kalba lengviau kažką sukurti, pridėti, o lietuviškame kūrinyje staiga supratau, kad nieko negaliu sukurti ir turiu sustoti. Įdomi patirtis.

Kitą kartą – sudėtinga nemaloni situacija nutiko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, operos „Kapulečiai ir Montekiai“ metu. Šią operą dainuoju nuo 2010 m. ir atrodo žinau „skersai-išilgai“, atrodytų galėčiau padainuoti net nuo galo į priekį (juokiasi)... Tačiau kartą spektaklio metu, buvo sudėtinga techninė situacija, ypatingos šviesos, pasirodė ne tie suflerio žodžiai ir aš ne taip juos „pasakiau“, atsirado pauzė... Dirigentas nebežino ką daryti, suflerė pasimetė, sutriko visas kolegų ir užkulisių veiksmų planas. Tu esi scenoje – tai visai kita jausena nei įprasta: o viskas vyksta ne taip kaip turi būti... Mes sustojome ir pakartojome sceną nuo pradžių. Tą turėjome daryti iš karto ir niekas nebūtų nieko pastebėjęs... Paprastai niekas menkų suklydimų nepastebi, tačiau pasitaiko ir didesnių trumpalaikių „griūčių“.

Ir tai pasitaiko net didiesiems pasaulio meistrams. “YouTube” galime rasti ne vieną atvejį, nutikusį net Kiri Te Kanawa, L.Pavaroti...

- Likti ir dainuoti Lietuvoje?

- Mano namai Lietuvoje ir man labai gera čia grįžti bei leisti laiką. Mano darbas tarptautinis, bet man visada smagu dainuoti Lietuvoje ir džiaugiuosi, kai gaunu pasiūlymų. Bet savo karjeros vien Lietuvoje neįsivaizduoju... Koncertuoju Londono karališkajame, Velso, Škotijos, Anglijos nacionaliniame, Maskvos didžiajame, Madrido karališkajame teatruose ir kitur.

- Lietuvos pajūris: ar dažnai čia atvykstate?

- Aš labai myliu Baltijos jūrą ir dabar planuojame su šeima dešimt dienų praleisti Nidoje. Nuo vaikystės atostogaudavau prie Baltijos jūros ir gaila tų metų, kai negalėjau čia atvažiuoti. Aš visai nenoriu važiuoti atostogauti „kažkur“. Aš ir taip dažnai išvažiuoju darbo reikalais... Man nereikia karščio. Man patinka vaikščioti Lietuvos kurortuose bei kvėpuoti mūsų nuostabų tyrą orą. Įkvėpti mūsų jūros, pušynų kvapo – tai nuostabu. Neretai aš sapnuoju lietuvišką pajūrį...

- Ar jaučiate scenos baimę? Kaip su ja kovojate?

- Padeda atlikėjų naudojamos technikos. Nenoriu to vadinti scenos baime. Tai yra jaudulys, kuris perauga į adrenaliną ir suteikia šarmo atlikimui. To „prieskonio“ nebus, jei visiškai nesijaudinsi. Norint turėti teigiamą scenos jaudulį, o ne scenos baimę, reikia su tuo padirbėti.