– Apie ką šis spektaklis? Kuo jis aktualus šiandien?

– Tai siurreali komedija apie utopijos sukūrimą, alegorinė, alcheminė pasaka, jungianti burtų, magijos, mistinės iniciacijos, alcheminio virsmo, transformatyvaus klaidžiojimo savyje, ezotrinio pasaulėvaizdžio ištakų, būties iliuziškumo, gamtos paslapties temas.

Manau “aktualumo manija” yra tai nuo ko šiandienos teatras seklėja. Nesistengiu atsakyti į aktualumo klausimą, ieškau jaudinančių prasmių, spektaklis man prasmingas utopijos reikmės tema ir gražus sava sapniška ir minimalistine artikuliacija, formų nepastovumu, vaidmenimis. Manau jis aktualus kaip teatrinio grožio paieškos veiksmas.

– Ko moko ši pjesė?

– Moko tikėti utopija. Ši pasaka man sako, kokia svarbi yra meilė ir kiek ji savyje turi transformatyvios energijos ir kokia ji svarbi yra šiandienos pasauliui.

Pjesė moko mus būti drąsiems prieš melą, suktumą ir galbūt galingesnius už mus, mus tramdančius ir mūsų laisves ribojančius, taip pat nebijoti atskirties, kuri dažnai pasitaiko mūsų gyvenime ir pasisemti iš jos savęs supratimo, pasinaudoti tuo laiku, kai turi daugiausia laiko sau ir išnaudoti tą laiką savęs turtinimui. Ši pasaka moko mus laisvės supratimo.

Prosperas iš tiesų yra renesanso žmogus, jis labai labai platus beribe proto galimybių laisve. Šioje pjesėje yra atpasakojama labai graži situacija, kai Prosperas pateko į salą, Gonzalas jam davė tik kelias knygas, kurios, kaip sako pats Prosperas, yra vertesnės už jo prarastą karalystę. Ir iš to galima suprasti, jog jis ne tik pažino gamtą, nugalėjo saloje tvyrojusį chaosą bet ir išlaisvino jam pavaldžias dvasias - subtilų, neregimą tikrovės lygmenį. Tai tekstas, kupinas proto ir vaizduotės veržlumo temos grožio.

– Kodėl apskritai pasirinkote Šekspyrą ir būtent šį jo kūrinį?

– Manau tai pasamoninės ar intuityvios priežastys. Jis labai gražus. Manau tai susiję su troškimu teatre matyti paprastus, prasmingus ir dimensialius judesius.

– Ką jums pačiam, kaip režisieriui, reiškia ši pjesė?

– Reiškia labai gilų tikėjimą teatru.

– 2011 metais pagal šią pjesę spektaklį „Miranda“ pastatė ir režisierius Oskaras Koršunovas. Ar nebijote, jog žiūrovai ir teatro kritikai lygins šiuos abu darbus?

– Negaliu atsakyti, ar kažkam kils noras lyginti. Tai skirtingos terpės, skirtingos kartos, skirtingos patirtys. Galiausiai ir interpretacijos skirtingos. Bet pastebiu, kad jaunieji kritikai dažnu atveju nemoka būti žiūrovu. Spektakliai paliečia žmogų, čia tokie gan paprasti dalykai…

– Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su Klaipėdos jaunimo teatru?

– Praėjusių metų Jauno teatro dienų festivalyje. Tais metais buvau vienas iš dalyvių ir kūrybinių dirbtuvių metu padarėme du eskizus. Tai buvo tikrai labai įdomus potyris. Seniai trūko tokio pojūčio gyvenime. Ir apskritai, tai buvo labai didelis atradimas, kai per nesuprantamai trumpą laiką gali sukurti darbą nesijaudindamas dėl kažkokių lūkesčių ar rezultatų, gali pažinti daug jaunų menininkų.

„Audra“ – tai paskutinis W. Šekspyro (1564 m. – 1616 m.)  kūrinys, parašytas XVII a., kai visuomenėje jau sklandė didis nusivylimas humanizmo idealais bei moralinių vertybių nykimu. Pjesėje susipina įvairiausi stebukliniai įvykiai, pasakos ir burtai.