"Aukso pjūvio" galerijoje eksponuojamoje B.Das personalinėje parodoje "Viskas yra vienas, vienas yra viskas", – 2017 m. rezidencijos Amsterdame metu sukurti darbai. Tapytoja didelę laiko dalį praleidžia keliaudama ir dalyvaudama bienalėse, meno festivaliuose, meninėse rezidencijose ir rengdama personalines parodas. Jos kūrybiniai maršrutai driekiasi nuo Indijos iki Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Kinijos, Filipinų, galiausiai pasiekė ir Lietuvą.

"Kurdama paveikslus aš atiduodu dalį savo energijos ir noriu, kad ta energija pasklistų. Jei galiu dalytis menu, kuris į jį žiūrinčiajam suteikia stiprybės, kodėl turėčiau to nedaryti?" – sako B.Das. Su menininke kalbame apie atsitiktinai įvykusią pažintį su Lietuva, indų ir lietuvių panašumus, kūrybą, kuria norisi dalytis, ir svarbiausią jos tikslą.

– Augote gausioje šeimoje, kurioje menininkų nebuvo, kodėl pasirinkote kūrėjos kelią?

– Indijoje yra susiformavusios skirtingos bendruomenės, kurių kiekvieną sudaro vienoje miesto gatvėje gyvenantys žmonės. Gatvė, kurioje buvo mano namai, buvo daugiakultūrė, o didžioji dalis čia gyvenančių žmonių dirbo verslo sektoriuje. Toli nuo meno, bet ne nuo kūrybiškumo. Prisimenu, kai buvau šešerių, savo klasiokams kurdavau gimtadienio atvirukus. Eidavau į parduotuves, nusipirkdavau patikusius atvirukus ir juos kopijuodavau. Maniau, kad taip jie tampa vertingesni, parodo išskirtinį mano dėmesį. Klasiokams mano darbai patiko, todėl nesiliovau to daryti. Tai tapo mano aistra. Vėliau pradėjau kopijuoti kalendorius, kuriuos dovanodavau besituokiantiems draugams. Tikriausiai tai ir paskatino pasirinkti menų studijas. Taip pat buvau gana aktyvi sportininkė – užsiėmiau dziudo. Ankstyvais rytais, dar prieš aušrą, tapydavau, o vėliau eidavau į dziudo treniruotes, tačiau patyriau traumą. Du mėnesius teko laikytis lovos režimo. Bet piešti nenustojau.

– Ar moterims kūrėjoms Indijoje nėra sunkiau nei vyrams? Ar jų darbai vertinami lygiavertiškai?

– Moterims yra sudėtingiau nei vyramas, tačiau ne sunkiau. Viskas priklauso nuo noro kurti. O sudėtingiau yra dėl to, kad moteris privalo pasirūpinti savo šeima: vyru, jo tėvais, broliais ir seserimis, vaikais. Moteris turi žinoti, kaip paskirstyti savo laiką visose veiklose, turi aiškiai išskirti savo prioritetus. Laikai pasikeitė. Indija turi labai žymių dailininkių, kurios kuria puikius darbus ir jie yra parduodami brangiau nei vyrų.

– Dažnai keliaujate po užsienio šalis. Ką jums reiškia reprezentuoti Indiją skirtingose pasaulio šalyse? Kuo, jūsų nuomone, svarbus užsienio menininkų bendradarbiavimas, dalijimasis patirtimi?

– Menas yra vienintelė medija, kuria aš galiu komunikuoti. Galiu būti bet kur, tai visiškai nesvarbu, nes žmonės yra panašūs. Manau, kad Indija yra ta pasaulio dalis, kuri spinduliuoja energiją, gyvybingumą ir, jei turiu galimybę keliauti į kitą šalį ir dalytis savo kūrybine energija, džiaugiuosi ir mėgaujuosi tai darydama. Kelionėse aš mokausi iš kitų, stebiu, kaip menininkai kuria, ir tai mane įkvepia: atrasti naujas kūrybos technikas ar formas. Ir kai aš kuriu, visos mano įgytos patirtys susijungia darbuose. Manau, kad esu palaiminta. Kurdama paveikslus aš atiduodu dalį savo energijos ir noriu, kad ta energija pasklistų. Jei galiu dalytis menu, kuris į jį žiūrinčiajam suteikia stiprybės, kodėl turėčiau to nedaryti?

– Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Esate dalyvavusi simpoziumuose Nidoje, Palangoje, rengusi personalines parodas Klaipėdoje, taip pat su grupe savo mokinių lankėtės Vilniuje. Ką jums reiškia sugrįžti į Lietuvą?

– Mano pirmoji kelionė į Lietuvą, Nidą, buvo 2006-aisiais. Pažintis su jūsų šalimi – malonus ir gražus netikėtumas. Priklausau švietėjiškai pelno nesiekiančiai organizacijai "Art of Living". Ji 2006 m. šventė 25-erių metų jubiliejų, kuriame dalyvavo svečiai iš daugiau nei šimto organizacijai priklausančių šalių. Po šventės išvykau į Delį, kur dalyvavau grupinėje parodoje, kuri buvo surengta viename iš miesto viešbučių. Tame viešbutyje atsitiktinai susidūriau su grupe nusiminusių užsieniečių, o keletas žmonių iš tos grupės turėjo medžiaginius krepšelius su organizacijos "Art of Living" logotipu. Priėjau prie jų, jie prisitatė, kad yra iš Lietuvos, pasakė, kad jų skrydis atšauktas ir jie neturi kur laikinai apsistoti. Nepalikau jų ir kartu praleidome dvi dienas, kol jie pagaliau gavo naujus bilietus. Toje grupėje buvo du menininkai, vienas iš jų – Saulius Kruopis, kuris, pamatęs mano darbus, ir pakvietė dalyvauti plenere Nidoje. Vėliau Lietuvoje lankiausi dar kartą drauge su savo vyru ir dviem sūnumis. Šį kartą taip pat atvykau ne viena – atsivežiau savo mokinius, norėdama, kad jie susipažintų su šalimi.

– Ar su Lietuva jaučiate užmezgusi stiprų ryšį?

– Esu aplankiusi daugybę pasaulio šalių, todėl galiu palyginti jose gyvenančius žmones. Jaučiu, kad lietuviai yra labai panašūs į indus. Kaip ir mums, lietuviams be galo svarbus ryšys su šeima, rūpinimasis vaikais. Mus vienija tai, kad mūsų kalbos kilusios iš sanskrito kalbos. Kai atvykau į Nidą, sutikau keletą menininkų, kurie nekalbėjo angliškai, tačiau tai netapo barjeru. Indų ir lietuvių gestai, mimikos yra labai panašūs, todėl galėjome vieni kitus suprasti. Aš jaučiausi kaip namuose. Vėliau menininkai iš Lietuvos, tarp kurių ir Antanas Obcarskas, keletą kartų lankėsi Indijoje. Mes tapome tarsi viena šeima.

– Jūsų kūriniai ekspresyvūs, juose daug spalvų ir skirtingų faktūrų. Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią norite nusiųsti žiūrovams?

– Laimė. Ji tarsi tarpininkas, jungiantis mus visus. Nesu susitelkusi į tai, kad energija, kurią atiduodu, sugrįžtu atgal. Man svarbesnis yra dalijimasis. Jei žmogus yra liūdnas, ligotas ar kenčiantis ir mano darbas suteikia jam džiaugsmo, tai yra svarbiausia.

– Ar kūrybos procesas vyksta spontaniškai, nieko neplanuojant, pasikliaujant akimirkos būsena, kylančiais impulsais?

– Kiekvienas darbas turi savo temą, tačiau apie ją negalvoju, ji išsivysto kūrybos procese. Įprastai ant drobės nepiešiu, iš karto tapau. Ir, kol kūrinio nepabaigiu, nuo jo neatsitraukiu, o tai gali užtrukti ir valandą, dvi ar net penkias. Pabaigtas darbas sužadina manyje nuostabos jausmą ir, jei ištariu "oho!", padedu kūrinį į šalį.

Didžioji dalis parodos darbų yra sukurti klausantis Vienos filharmonijos orkestro, kurio įrašą turėjau.

– "Aukso pjūvio" galerijoje atidarėte personalinę parodą "Viskas yra vienas, vienas yra viskas", papasakokite apie ją.

– Labai džiaugiuosi dėl šios parodos. Drobes, kurias žiūrovai mato parodoje, kūriau reziduodama Amsterdame 2017-aisiais. Rezidenciją organizavo mano draugas, su kuriuo susipažinau Kolkatoje, kai jis įsigijo net 28 mano nedidelio formato paveikslus. Buvau taip įkvėpta, kad kažkam patinka, kažkas vertina mano darbus, kad tai, ką sukurdavau naujo, fotografuodavau ir siųsdavau nuotraukas jam. Po keleto mėnesių gavau nuo jo laišką, kuriame jis rašė, kad parodė mano kūrinius vienai Amstredamo galerijos savininkei, kuri norėtų surengti mano parodą. Tuomet į Amsterdamą išsiunčiau visus savo darbus, kuriuos turėjau dirbtuvėse, o pati atskridau gegužės mėnesį dalyvauti meninėje rezidencijoje. Jos programa buvo gana įtempta, todėl dažniausiai tapydavau naktimis. Visus ten sukurtus darbus palikau ir namo grįžau tuščiomis rankomis. O kai sužinojau apie galimybę surengti parodą "Aukso pjūvio" galerijoje, paprašiau savo draugo atsiųsti tuos kūrinius čia.

Didžioji dalis parodos darbų yra sukurti klausantis Vienos filharmonijos orkestro, kurio įrašą turėjau. Girdimi garsai, jų harmonija, įkvėpė mane daryti tam tikrus judesius drobėje, taip išreiškiant savo emocijas. Menas yra kuriamas iš emocijų ir su žiūrovu jis kalba per emocijas.

– Ar dažnai savo kelionių metu sukurtus darbus paliekate tose šalyse, kuriose svečiuojatės? Ar negaila?

– Mano kūrybos procesas yra greitas – vieną kūrinį palikusi ar pardavusi, pernakt galiu sukurti kitą. Man tai patinka, nemanau, kad liausiuosi tai daryti.

– Šio neilgo vizito Kaune metu ne tik dalyvavote parodos atidarymo renginyje, bet suspėjote aplankyti Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblį.

– "Aukspo pjūvio" vadovė Lolita Vyžintienė suorganizavo nuostabią ekskursiją po Pažaislio vienuolyną, kurią vedė vyresnio amžiaus vienuolė, vardu Edita. Ji smulkiai pasakojo turtingą vienuolyno istoriją. Nustebau čia pamačiusi italų dailininko Michelangelo Palloni freskas. Tai buvo didelė staigmena.

Mėgiama ir pripažinta

Babita Das gimė 1964 m. 1992 m. ji įgijo dailės magistro laipsnį Indijos Vishwa Bharati Universitete. 1992–1993 m. dirbo Indijos tarptautinių mokslininkų būryje prestižiniuose Indijos universitetuose. Autorės gyvenimo aprašymą papildo dalyvavimas parodose, įvairiuose menininkų simpoziumuose, rezidencijose, meno festivaliuose ir bienalėse, kurių metu laimėjo keletą prestižinių apdovanojimų.

2008 m. menininkė dalyvavo Olimpinėje dailės parodoje Pekine, kuriame buvo apdovanota aukso medaliu už tapybos darbus. 2011 metais, Babita Das dalyvavo Lietuvos Dailininkų Sąjungos organizuojamame tarptautiniame plenere ,,Peizažas tapyboje", vykusiame Palangoje. 2013 m. Babitai atiteko pirmoji vieta Tarptautinėje meno bienalėje Izmiro mieste, Turkijoje. Menininkė nuolat sulaukia tarptautinio pripažinimo ir žinovų įvertinimo.

Babita Das pasižymi universalumu, originaliomis kūrybinėmis idėjomis. Be tapybos, Babita savo kūrybinį potencialą atskleidžia kurdama skulptūros darbus. Italijoje, Livinjo mieste, Babita Das sukūrė įspūdingą ledo skulptūrą.

Parodoje pristatomi abstraktūs tapybos darbai tiesiogiai perteikia autorės energiją ir nuotaiką. Eksponuojami ekspresyvūs autoriniai darbai pasižymi judėjimo harmonija, lankstumu ir natūralumu. Kompozicijose vyrauja sodrių spalvų komponentai, siekiantys sukurti dialogą su žiūrovu ir perteikti dvasinę ramybę, pilnatvę ir supratimą apie gyvenimo teikiamą džiaugsmą.

Kas? Babitos Das paroda "All is One, One is All" (liet. Viskas yra vienas, vienas yra viskas).

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

kada? Veiks iki liepos 10 d.