Ar yra motinystės instinktas?

Mokslas teigia, kad instinktai yra įgimti. Įrodymų apie prigimtinį motinystės instinktą nėra. Jei toks egzistuotų, visos pasaulio mamos būtų panašios savo elgesiu viena į kitą, o ir tėčiai negalėtų išeiti vaiko auginimo atostogų, nes jie yra... ne mamos. Labai norime gebėjimą pamatyti ir suprasti vaiko poreikius pavadinti instinktu, nes sakydami kitaip, t.y. kad galima išmokti motinystei reikalingų įgūdžių, turėsime pripažinti, jog motinystėje be intuityvaus reagavimo yra daug nežinios, pasimetimo, nuovargio, noro suprasti savo vaiką ir išmoktų įgūdžių.

Pirmaisiais gyvenimo metais vystosi vaiko įgūdžiai, kurie jam padeda bendrauti su kitu žmogumi. Tėvų gebėjimas pamatyti ir suprasti vaiko poreikius, t.y. jautrumas vaiko poreikiams ir disciplina ankstyvame amžiuje yra tie kertiniai veiksniai, kurie lemia vaiko gerą adaptaciją visuomenėje (darželyje, mokykloje).

Išmoksta tapę tėvais

Jautrumo vaiko poreikiams mama, tėtis mokosi ir gali išmokti tapę tėvais. Kūdikio verkimas, kai jam šalta, kai jis alkanas ar nuobodžiauja, – visa tai yra jo pranešimas apie savo poreikius. Gimus vaikui, mama pamažu pradeda atskirti, ką reiškia tas ar kitas verkimas ir gali pasiūlyti tinkamą atsaką – rūpinimąsi. Jei mama nesupranta vaiko siunčiamų signalų ir į juos reaguoja piktai: "Ko dabar verki?", vaikas jaučiasi atstumtas. Kai mama suvokia vaiko siunčiamus signalus ir į juos šiltai atsiliepia, galima teigti, kad ji jautriai reaguoja į savo vaiko poreikius. Tėvų šiltas reagavimas ir emocinė parama yra esminiai veiksniai, kurie formuoja vaiko elgesį. Mamos emocinė parama dažniausiai išreiškiama pasidžiaugimu vaiko pasiekimais, nuraminimu vaikui išsigandus ar pykstant, padrąsinimu, fizine pagalba atliekant užduotį. Kol vaikas mažas, emocinė parama daugiau reiškiama vaiką priglaudžiant, nešiojant, sūpuojant, vyresniame amžiuje – žodžiu. Kartais mamos parama gali peraugti į įkyrų rūpestį, kai ji neatsižvelgia į vaiko poreikį pačiam savarankiškai tyrinėti pasaulį arba spręsti iškilusius sunkumus. Tuomet ji aktyviai padeda vaikui apsirengti, maitina jį, atlieka kitus veiksmus tada, kai jis pats pagal amžių pajėgia. Esant įkyriam tėvų rūpesčiui, vaikui sunku įgyti pasitikėjimą savo jėgomis.

Jei ketverių penkerių metų vaikai negauna pakankamai emocinės paramos iš tėvų, į apribojimus jie reaguoja agresyviai.

Iki trejų metų amžiaus yra normalu, kad vaikas pasielgia agresyviai, kai susiduria su apribojimais. Pavyzdžiui, pusantrų metų vaikas nori užlipti ant spintelės, o mama, matydama, kad tai nesaugu, jį atitraukia. Vaikas pyksta ir stumia mamą. Patirdamas jautrų tėvų rūpestį jo poreikiais bei pozityvią discipliną, vaikas augdamas savo agresyvumą mokosi suvaldyti ir įvairias emocijas išreikšti visuomenėje priimtinu būdu, pasakydamas, kad pyksta, tvirtai gindamas savo poziciją arba atsitraukdamas. Jei ketverių penkerių metų vaikai negauna pakankamai emocinės paramos iš tėvų, į apribojimus jie reaguoja agresyviai.

Kaip tinkamai sudrausminti

Keletas mokslinių tyrimų nustatė, kad tėvų piktas ir nekantrus reagavimas į vaiko klaidas, nusižengimus jo ankstyvame amžiuje didina vaiko agresyvumą, t.y. kai tėvai nepalaiko, nenuramina vaiko, jis gali jaustis atstumtas ir tai išreikšti rėkimu, daiktų mėtymu, stumdymusi. Pavyzdžiui, prekybos centro stovėjimo aikštelėje mama keturmetei dukrai sako: "Nebėk, o eik šalia, nes gali važiuoti mašina", dukra jos nepaklauso ir pabėgėja į priekį, pasirodęs automobilis išgąsdina mamą ir ši, prišokusi prie dukters, ją aprėkia ir negražiai pavadina. Gaudamas nejautrų, piktą mamos atsaką, vaikas neturi pakankamai galimybių mokytis valdyti savo emocijas, jis mažiau laikosi tėvų nustatytų reikalavimų, daugiau prieštarauja tėvų nubrėžiamoms elgesio riboms. Ir, atvirkščiai, jei mama, pamačiusi automobilį, prišoka prie dukters, ją apkabina ir ramiai sako: "Pažiūrėk, čia važiuoja mašinos, aš išsigandau, kad tau kažkas nutiks, eikime kartu", mergaitė irgi ramiau reaguos ir labiau klausys mamos prašymų.

Vaiko drausminimas yra kitas svarbus faktorius, lemiantis tinkamų vaiko bendravimo įgūdžių formavimąsi. Aiškus prašymų išsakymas, pagyrimas, fizinis nukreipimas į saugias veiklas yra pozityvaus drausminimo pavyzdžiai. Pavyzdžiui, savo dvejų metų vaikui mama, norėdama, kad jis padėtų jos dėžutę, sako: "padėk šią dėžutę", "kaip šaunu, kad padėjai", "eime pamėtyti kamuolį". Kai norėdami sudrausminti vaiką tėvai šaukia ar taiko bausmes, ypač fizines, vaikas, mėgdžiodamas tokį tėvų elgesį, ir pats išmoksta elgtis agresyviai. Taip užsisuka tarsi užburtas ratas: tėvai nustato ribas vaikams šaukdami arba piktai reikalaudami, vaikas pradeda prieštarauti ir nepaklusti, pamatę tokį vaiko elgesį, tėvai dar stipriau baudžia. Vaikas gauna žinią, kad konfliktas yra kažkas, ką sunku yra išspręsti ir, ateityje bendraudamas su aplinkiniais, įsitrauks į didelius konfliktus arba jų labai vengs.

Tiek tėvų jautrumas vaiko poreikiams, tiek pozityvus drausminimas ankstyvame vaiko amžiuje veikia prevenciškai prieš agresyvaus ar antisocialaus elgesio atsiradimą vėlesniame amžiuje.