Seminaro tema: lazda bei peilis – daiktai, kurių daugelis mūsų bijome ir nežinome, kaip elgtis esant tariamam užpuolimui. Seminaras naudingas tiek vyrams, tiek moterims, o pratimai ir veiksmai – saugūs ir adaptuoti dėstyti neprofesionalams, rašoma pranešime žiniasklaidai.

– Kokią žinutę norėsite perduoti šiuo seminaru?, – paklausėme Ž. Šriubšos.

– Visi gyvename visuomenėje, kurioje yra gerų ir nelabai gerų žmonių. Bet kada gyvenime gali atsitikti tokia situacija, kai reikėtų apginti savo šeimos narius, vaikus. Daug kas man yra sakę, kad „kam man ta savigyna, kai manęs niekas nepuola“. Tai ačiū Dievui, kad nepuola, bet gali per 30 metų atsitikti vienas įvykis, kuris taptų lemtingu. Dėl to savigyna visam gyvenimui yra aktuali. Žmonės turi bent žinoti, kaip elgtis tokiose ekstremaliose situacijose. Visuomenė su tuo visai nėra supažindinta. Visi eina į sporto klubus, lanko kovines sporto šakas, bet tai yra sportas. Tai nėra gatvė, nėra savigyna, nors žmonės dažnai tą sutapatina. Todėl mano tikslas ir yra parodyti skirtumus tarp savigynos ir sporto.

– Kaip pats susidomėjote savigyna ir tapote instruktoriumi?

– Kovos menais domėjausi nuo pirmos klasės. Į dziudo atėjau būdamas pirmokas. Visą gyvenimą mane lydėjo kovos menai. Domėjausi ir ušu, karatė. 1990 metais dirbau „Lietuvos“ viešbutyje, kuriame rinkdavosi įvairaus plauko svečiai. Ten tekdavo savo žinias pritaikyti, nes per parą ne kartą būdavo iki trijų konfliktų. Taip pat virš 20 metų dirbau karatė treneriu, 2003 metais buvau apdovanotas KKSD atminimo medaliu už aukšto sportinio meistriškumo sportininkų rengimą. Bet gyvenime atsirado situacija, kai turėjau apsiginti nuo užpuoliko su peiliu, o būtent peilio aš nepastebėjau. Dėkoju likimui, kad likau gyvas ir po to įvykio viską permąsčiau bei pradėjau domėtis efektyvesniais būdais apsiginti. Sporte niekas nemoko gintis nuo peilio. Sportas išmoko kautis vienas prieš vieną, bet gatvėje dažniausiai puola su „įrankiais“ arba keliese. O tokiose situacijose ne visą laiką suveikia sporte įgytos žinios. Įsigilinau į ta sferą, pradėjau dirbti savigynos instruktoriumi, mokymų centre ruošiau pareigūnus. Žinių bagažas sukauptas gana didelis, todėl noriu jomis dalintis su žmonėmis.

– Ar vis dar dažnai tenka susidurti su abejingais žmonėmis?

– Socialiniuose tinkluose pasitaiko vienas kitas skeptikas. Kaip taisyklė tai dažniausiai būna jaunas žmogus, kultivuojantis kokia nors smūginę sporto šaką. Tik ar turi jie tiek gyvenimiškos patirties kad galėtų spręsti kas tinka ir kas netinka ekstremalioje situacijoje. Tokioje situacijoje visi žmonės bijo ir tai normalu, bet mano užduotis juos išmokinti nepanikuoti ir pasielgti kuo adekvačiau esamai situacijai.

– Šiame seminare akcentuosite peilį ir lazdas. Kodėl būtent tokia tema?

– Tai bus mano jau trečias seminaras. Pirmuose dvejuose kalbėjau apie savigyną tiesiog tuščiomis rankomis ir šiek tiek susipažinome su peiliu. Dabar mes kiek plačiau padirbėsime su tuo. Bet seminaro dalyviai gali būti ir naujokai. Medžiaga pateikiama metodiškai, adaptuota paprastiems žmonėms. Nebus čia kažkokio „kosmoso“ ar pavojingų veiksmų.

– Ar savigyna skirta visiems?

– Treniruotis savigynos galima nuo vaikystės, bet tam tikri dalykai turi būti dėstomi žmonėms nuo 16 metų. Gatvės konfliktuose daug kas susiję su psichologiniu pasirengimu. Todėl seminaras pirmiausiai yra skirtas žmonėms, turintiems šeimas – moterims, vyresnio amžiaus vyrams. Tokiems, kurie nėra atletai, o yra lėtesni dėl amžiaus, lengvi, neaukšti. Tas savigynos būdas, kurį aš dėstau, yra paremtas ne fizine jėga, bet biomechanikos ir psichikos veikimo dalykais. Tai yra toks senai žinomas principas, bet jis yra labai veiksmingas, kai atliekamas tikslingai ir savalaikiai.