Adventas – tai ramybės ir susikaupimo metas, kai atsisakoma triukšmingų linksmybių, skiriama daugiau laiko apmąstymams. Tačiau susikoncentravę į materialinius dalykus pamirštame, kokia yra tikroji advento ir Kalėdų prasmė.

"Nusiraminti, rasti laiko kitam žmogui, rasti laiko sau, gal net paklausti savęs, ką aš galėčiau padaryti, kad mano gimtasis miestas būtų gražesnis ir gyventi visiems jame būtų geriau – tai yra kalėdinė dvasia", – paaiškino Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigas, policijos kapelionas A.Toliatas.

– Vilnius jau pasipuošęs Kalėdoms. Kokių emocijų jums kelia?

– Aš labai myliu Vilnių. Jei manęs kas klausia, kur aš norėčiau gyventi, visada atsakau – čia. Kas traukia? Tikriausiai visuma. Net ir tie žmonės, kurie galbūt dažnai būna ir pikti, ir viskuo nepatenkinti. Man čia gera, man čia gražu. Vilnius, su ta gausybe bažnyčių, savo nuostabia architektūra, savo žaluma, savo tam tikra ramybe. Man Vilnius – ramybės miestas, gailestingumo, gerumo miestas. Ir ne todėl, kad mes, vilniečiai, būtume kažkaip itin gailestingi, geri, ir išimtinai Europoje galėtume tuo didžiuotis. Tikriausiai ne. Bet žinote, yra gražūs miestai aplink ir yra namai. Tai Vilnius man yra namai. Namai, kuriuos norisi saugoti, puoselėti, tvarkyti, norisi, kad būtų gera pačiam ir šalia esantiems.

Žinoma, gaila, kai miestas netenka kažko, kas susiję su istorija, praeitimi, vaikyste. Todėl labai svarbu yra mokytis iš klaidų, pastebėti jas, paklausti, kodėl kažkas įvyko ar neįvyko, dėl kieno interesų, ką galėtume pakeisti, kad taip nebūtų ateityje, kaip visuomenė galėtų labiau mobilizuotis, suburti jėgas. Reikia kalbėti apie tai, kas negero įvyko ir ko neturėtų būti. Nereaguoti į blogus dalykus, kaip sakoma, dėl šventos ramybės, yra didelis nusikaltimas, ir ta ramybė tikrai nėra šventa. Sąmoningumo daugiau reikia. Bet aš manau, kad čia viso gyvenimo siekiamybė – augti. Manau, tai yra nuolatinė kelionė paskui Betliejaus žvaigždę į darną, į suvokimą, į atsakomybę, į dėkingumą.

Adventas: pasak kunigo A.Toliato, šis laikas skirtas pagalvoti ir savęs paklausti – o kaip prabėgo mano metai?

Svarbu rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinkiniais, bendruomene, miestu. Žinote, tie žmonės, kurie imasi vienokių ar kitokių iniciatyvų, dažniausiai yra pažeidžiami, nukenčia, nes kažkam tai nepatinka. Ir dėl to labai svarbus yra visuomenės palaikymas, suvokimas, bendras matymas, domėjimasis tuo, koks yra mūsų miestas, kokios yra mūsų vertybės, kodėl jas reikia saugoti ir kaip mes jas galime apsaugoti. Paklausti savęs – ką aš galėčiau padaryti, kad miestas būtų gražesnis? Tai taip pat yra kalėdinė dvasia.

– Adventas šiemet prasidėjo gruodžio 1-ąją, o prekybos centruose kalėdinės atributikos gausu jau nuo Vėlinių.

– Adventas yra laukimo metas. Laukimas ir pasiruošimas turėtų padėti susitikti su Dievu. Bet kai lėkimas, dovanų ieškojimas, kartais toks desperatiškas, tampa tikslu – žmonės išsisemia. Ateina šventės, ir mes užmirštame, koks yra švenčių tikrasis tikslas: rasti laiko kitam žmogui, rasti laiko sau pačiam, apsvarstyti prabėgusius metus. Tam yra skirtas advento laikas. Ir labai svarbu, kad šventinis pasiruošimo laikas tam tikslui padėtų, o ne trukdytų. Be abejo, žmogui reikia ir materialinių dalykų, bet ta materija neturi užgožti dvasinių dalykų. Net ir dovanos – jos turi turėti prasmę ir būti dovanojamos iš širdies.

– Koks iš tiesų turėtų būti šis laikotarpis iki Kalėdų?

– Tai laikotarpis, skirtas pasižiūrėti, kiek yra dvasios savame gyvenime. Juk kaip su tomis kalėdinėmis dovanomis? Kol esame kvaituly, lėkime ir ieškojime, atrodo, kad gyvenimas niekada nesibaigs. O iš tiesų mes, žmonės, čia esame piligrimai. Ypač tai pajaučiame, kai prarandame artimą žmogų. Tada suvokiame, kaip viskas yra trapu, laikina ir kaip svarbu pagalvoti – kokios yra tavo didžiosios vertybės, kokie patys didžiausi tikslai. Adventas ir yra tas laikas nurimti savyje – čia yra didžioji advento misija, tik apie ją daugelis pamiršta.

Iš kur kyla ta kalėdinė ramybė? Žmogus naujai atranda save, naujas susitikimas, atleidimo laikas, susivokimo laikas. Jeigu mes jį išgyvename, jis duoda savo vaisių. Bet jeigu išgyvename jį lėkime – praūžia kaip tornadas ir nieko nelieka.

Žinoma, didelis išbandymas skirti gruodžio mėnesį sau, nes tai laikas, kai daugiausia visko vyksta – ir visokios darbinės šventės, ir renginiai mieste, ir šeimoje pasiruošimas. Bet juk galima sau pasakyti, pavyzdžiui, kad kiekvieną savaitę aplankysiu, paskambinsiu ar parašysiu laišką tam žmogui, kuriam gal labai seniai rašiau ar kuriam labai to reikėtų. O gal aplankysiu vienišą žmogų. Nebūtinai kažkur toli – aplink save pažiūrėkime. Gal mano laiptinėje ar gretimame name yra vienišų žmonių, kuriems galėčiau skirti laiko. Gal su kaimynais išgersiu arbatos, nes šiaip nelabai yra laiko bendrauti. O gal yra žmogus, su kuriuo nelabai bendraujate, nes buvo kilęs kažkoks konfliktas, tvyro įtampa – adventinis laikotarpis būtų proga skirti laiko ir pabandyti atrasti kelius į jo širdį. Tai bus jūsų adventinis pasiruošimas.

Ir nereikia bijoti, jei liksite nesuprastas. Pagalvokime apie tris karalius. Juk nebuvo lengva ta išminčių kelionė – buvo daug iššūkių, kažkas juos priėmė, kažkas atmetė, kažkas gal užsipuolė. Bet šunys loja, o karavanas eina. Gal jūsų ir nesupras, bet liks kažkas šilto širdyje, bent jau prisilietimas, bent jau žengtas žingsnis. Svarbiausia neįsileisti piktumo į širdį ir stengtis gyventi šventine, kalėdine dvasia, gerumo dvasia. Skleisti tą gerumą, pažiūrėti kūrybingai – o kas tikrai pradžiugintų tą kaimyną, šeimos narį ar tolimą giminaitį?

Matome daug pykčio žmonėse. Tačiau yra ir gerumo – kažkas dovanas renka, kažkas pas senelius važiuoja, vienišus žmones aplanko.

Galiausiai tai laikas pagalvoti ir savęs paklausti – o kaip prabėgo mano metai? Kokie mano didžiausi pasiekimai? Kokios klaidos padarytos, kurias norėčiau ištaisyti ateinančiais metais? Kaip aš galėčiau pažadinti gerumą savyje, šalia manęs esančiame žmoguje? Štai tam turėtų būti skirtas advento laikas.

– Užsiminėte apie įvairius kalėdinius vakarėlius… Prieš trejus metus pasiryžote prikelti Vilniuje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią naujam gyvenimui, ir tai nebuvo lengva. Tačiau kai kuriose bažnyčiai priklausančiose ar buvusiose vienuolynų patalpose įrengti barai, pasilinksminimo vietos. Ar tai gerai?

– Laimė, Lietuvoje mes tokių bažnyčiai priklausančių vietų nelabai turime – gal vienuolynams priklausiusiose patalpose. Kitose Europos šalyse dažniau galima surasti tokių atvejų. Gaila, jeigu bažnyčia – maldos namai, dvasingumo erdvė – tampa pasilinksminimo vieta. Bet kartu gal tai yra ir iššūkis paieškoti kelių į šių laikų žmonių širdis. Juk žmogus yra ir bus dvasinė būtybė su dvasiniais poreikiais, tik gal ne visada sugebame prieiti prie jo, rasti tą kelią.

Jeigu matau tuščią bažnyčią, man iškart kyla klausimas – kodėl? Kas trukdo? Kodėl ji neranda savo dvasios? Kodėl nesusiburia bendruomenė? Ką galima būtų padaryti, kad ta bažnyčia pritrauktų, sudomintų žmones?

Matome daug pykčio žmonėse. Tačiau yra ir gerumo – kažkas dovanas renka, kažkas pas senelius važiuoja, vienišus žmones aplanko. Didžiausias klausimas: kaip išleisti tą džiną iš butelio? Jeigu mes piktuoju eisime pas žmogų, blogumas, kaip kokios rūgštys, tik dar labiau sukils. Jeigu geruoju, mėginsime atrasti tai, kas jame yra gražiausio, jo kūrybinį potencialą, įtraukti jį geriems darbams, žmogus su didžiausiu malonumu tą darys. Bent jau didžioji dauguma. Žinoma, yra ir tokių, kurie labai priešiški, tad lengvai prie jų širdies neprisibelsi. Bet daug yra tokių, prie kurių prisibelsti galima palyginus nesudėtingai, tik reikia skirti tam laiko.

Yra žmonių, kuriems artėjančios šventės nieko nebereiškia arba nieko nebereiškia vertybės – šeima, bendruomenė, bendrystės dvasia. Bet juos galima prikelti ir kartais tam reikia tiek nedaug. Va čia ir yra kalėdinė dvasia, kada prakartėlėje, kuri, atrodytų, tėra tvartelis, užgimsta gyvybė. Užgimsta gyvenimas, kur atsiranda šiluma, kur skamba juokas.